Abstract

Straipsnyje apmàstoma J. Baudrillard’o poistorës samprata, ið esmës besiskirianti nuo ðiuolaikinëjeepochoje itin paplitusios istorijos pabaigos kaip postmodernybës diagnozës. Keliamas klausimas, kuopoistorë skiriasi nuo postmodernybës. Árodinëjama, kad J. Baudrillard’o pateikiama istorijos interpretacija kur kas tiksliau nusako ðiuolaikiná socialiná ir ontologiná bûvá negu modernybës pabaigos arpostmodernybës versijos. Kodël? Pamatinë ðio màstytojo istorijos interpretacijà organizuojanti kategorija yra nihilizmas. Ðio straipsnio autorë Baudrillard’o istoriná nihilizmà pavadina „skaidriuoju“ remdamasi tuo, kad màstytojas poistorës diagnozæ pritaiko ne tikrovei, o jà sunaikinusiai medijai. Remiantisminëta „skaidriojo“ nihilizmo kategorija ir analizuojama J. Baudrillard’o poistorës problematika. Pirmoje straipsnio dalyje apmàstomas medijos vaidmuo ðiuolaikinëje epochoje ontologiniu poþiûriu, iðryðkinant tikrovei praþûtingà binariniø opozicijø nyksmà. Antroje dalyje lyginamos postmodernybës ir poistorës sampratos, akcentuojant tai, kad postmodernybë dabartinæ epochà traktuoja kaip istorijos tàsà, opastaroji – kaip situacijà anapus istorijos. Galiausiai parodoma, kad nors postmodernybës diagnozë ðiuolaikinës epochos atþvilgiu yra itin paplitusi, bet nëra tiksli, todël jà siûloma keisti poistorës sàvoka, argumentuojant principiniu mûsø gyvenamojo laikotarpio skirtingumu nuo visø ankstesniøjø.Pagrindiniai þodþiai: Baudrillard’as, istorinis nihilizmas, medija, simuliacija, vienodumas