Abstract

Straipsnyje tęsiami apokalipsės kino tyrinėjimai, pirmą kartą pristatyti praėjusiame „Problemų“ tome . Siekiant detalizuoti apokalipsės kino analizę, pasitelkiami nauji – utopijos ir antiutopijos – kinematografiniai aspektai. Apžvelgiamos utopinio diskurso mitologinės ir religinės prielaidos, parodoma, kaip utopinis diskursas išreiškiamas Platono idealios visuomenės projekte. Thomas More’o „Utopija“ apibrė-žiama kaip jungiamoji grandis tarp klasikinių filosofinių ir religinių utopinių vizijų ir vėlesnių mokslinių technologinių pasaulio perkonstravimo modelių. Technologinis pasaulio perkonstravimas kaip moderniųjų utopijų pagrindas neišvengiamai susijęs su nekontroliuojamo pasaulio antiutopinėmis vizijomis. Mary Shelley „Frankenšteinas“ apibūdinamas kaip dažnas utopinių modelių fonas. Kaip utopinių ir antiutopinių motyvų sampynos kine pavyzdys analizuojamas Steveno Spielbergo „Dirbtinis intelektas“. Įrodoma, jog postapokaliptinė šio kino kūrinio aplinka konstruojama tam, kad būtų išryškintas pačios kasdienybės utopiškumas. Pagrindiniai žodžiai: kino filosofija, apokalipsės kinas, mokslinė fantastika, utopija, antiutopija