Abstract

Straipsnyje analizuojamas politinės filosofijos ir politikos mokslo santykis bei Leo Strausso požiūris į pagrindines politikos mokslo raidos tendencijas, pamatines jo prielaidas ir politinės filosofijos reikšmę. Atsiradusiame politikos moksle iš karto ėmė reikštis du skirtingi požiūriai į tai, koks turėtų būti politikos mokslo ir politinės filosofijos ryšys. Vieni politikos mokslininkai palaikė mintį, kad politikos mokslas turi išlaikyti glaudžius santykius su politine filosofija, o kiti buvo už griežtą šių disciplinų atskyrimą. Šiame straipsnyje analizuojami pagrindiniai skirtingų stovyklų atstovų argumentai. Antroje XX amžiaus pusėje į šį ginčą įsitraukė ir politikos filosofai, nes tuo metu kilęs bihevioristinis judėjimas politikos moksle ėmė atvirai kvestionuoti ne tik politinės filosofijos reikšmę politikos mokslui, bet ir apskritai pačią jos galimybę ir prasmingumą. Leo Straussas iškilo kaip vienas griežčiausių bihevioristinio politikos mokslo kritikų ir politinės filosofijos gynėjų. Straipnyje aptariama Strausso pamatinių politikos mokslo prielaidų kritika, jo požiūris į politinės filosofijos reikšmę ir prasmę. Pagrindiniai žodžiai: politikos mokslas, politinė filosofija, pozityvizmas, biheviorizmas, Straussas