Abstract

Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, teigiančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie klaidų formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai.