Kūnų panašumas. Kuris kurį pratęsiame?
Abstract
Straipsnyje E. Husserlio ir M. Merleau-Ponty tekstų kontekste aptariama fenomenologinė kūniškumo problema. Atskleidžiama, koks vaidmuo kūniškumui tenka bandant suvokti, kaip savumo patirtyje užgimsta Kito svetimumo suvokimas. Analizė parodo, kad kūno patyrimo fenomenologiniam aprašymui atitenka kertinis vaidmuo, nagrinėjant tokias temas kaip intersubjektyvumas, žmogaus ir pasaulio santykis, empatija, etinė atsakomybė ir t. t. Straipsnyje išryškėja fenomenologinės kūno sampratos skirtumai nuo Vakarų filosofijoje dominuojančio kūno, kaip paprasčiausio daikto, suvokimo. Taip pat atsiveria naujos temos – kūnų prasitęsimas, interkūniškumas, kūnų panašumas – kurios straipsnyje, įtraukiant šiuolaikinius kontekstus, trumpai aptariamos. Pagaliau Merleau-Ponty įžvalgų šviesoje bandoma suprasti, ar žmogaus kūniškas buvimas yra pirminė duotis, ar gilesnės priklausomybės būčiai išraiška. Tokia perspektyva pagrindžia ne tik subjektų tarpusavio susipynimą interkūniškume, padeda suprasti žmogaus sąsajas su pasauliu, bet ir atveria naujas erdves žmogaus savi-interpretacijai