The present article is a subjective commentary on the case Kononov v. Latvia dealt by the European Court of Human Rights, in particular drawing attention to the Courts intention not to regard context of the case as important for the substantial issues. Author considers this approach in a bigger picture of clash of historical and legal paradigms of the heritage of the Second World War in different countries (namely, Western Europe, Russia, the Baltic States). Author also discusses what impact Kononov (...) case might have on Soviet crimes prosecution in the future. (shrink)

Visuomeniniame gyvenime „gerovės valstybės“ sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Dėl to kyla įvairiausių konceptualių painiavų. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos įtakingiausios gerovės valstybės sampratos tikintis, kad tai padės pasiekti skirtingas politines pažiūras ar nuostatas ginančių tyrėjų tarpusavio supratimą. Tomis įtakingiausiomis gerovės valstybės vizijomis laikoma klasikinio liberalizmo ar libertarizmo siūloma procedūrinio gerovės modelio teorija, pagal kurią laisvė, laisvosios verslininkystės sistema ir privati nuosavybės teisė laikoma pagrindinėmis priemonėmis gerovei pasiekti. Antrasis gerovės valstybės modelis yra tas, su kuriuo dažniausiai tapatinama gerovės valstybė. (...) Tai paternalistinis paskirstomosios gerovės modelis, kuris paprastai siejamas su socialdemokratine politine doktrina. Straipsnyje parodoma, kad šis modelis susiduria su loginio nuoseklumo problemomis. Trečiojo gerovės valstybės modelio šiais laikais laikosi krikščioniškasis socialinis mokymas, nors pagrindinius jo principus suformulavo dar Aristotelis. Šis modelis remiasi bendruoju gėriu kaip esminiu valstybės tikslu ir gali būti vadinamas tiksliniu gerovės valstybės modeliu. Išoriškai jis panašus į skirstomosios gerovės modelį, tačiau jo esmė yra kita. Jis yra logiškai nuoseklus, nors ne visiems priimtinas dėl savo filosofinių principų. (shrink)

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti (...) tik visa tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. (shrink)

Straipsnyje parodoma, kad valstybės puoselėjamos vertybės (gėris, gerovė) – nėra mūsų, kaip individų, „vidinės vertybės“. Mūsų požiūris į tai, kas yra gerovė, nulemtas vidinės patirties, idealų ir prioritetų. Todėl tas valstybės siūlomas vertybes (gerovės supratimą) mes visada turime „pamatuoti“ pagal savąsias nuostatas, savo vertybių masteliu. Kadangi valstybės siūlomos vertybės yra „išorinės“ individo atžvilgiu, tai privalu jas ne tik aiškiai įvardyti, bet ir kritiškai įvertinti, siekiant išsiaiškinti, kokiu mastu jos eina su prievarta (koks jų „prievartos koeficientas“) ir kokiu (...) mastu jos pripažįsta individo teisę rinktis. Nors valstybės tikslai ir siūlomos vertybės yra išorinės individo atžvilgiu, tačiau norint jas realizuoti valstybei privalu ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad žmonės jas priimtų, rasti joms adekvačią išraišką. Kitaip tariant, visi valstybės siekiai turi būti derinami su visuomenės narių siekiais ir optimaliausiu būdu tuos jų siekius išreikšti. Tik tuo atveju valstybės tikslai, puoselėjamos vertybės iš „išorinių“ gali virsti „vidinėmis“ – tapti individui savos ir daugiau ar mažiau priimtinos. O veikdamas sąmoningai ir kryptingai jis tuo pačiu padės valstybei realizuoti ir jos iškeltus tikslus. (shrink)

Globalizacijos procesų sparta, europinė integracija, ekonomikos internacionalizacija, teritorinis mobilumas, migracija ir dažnėjantis bendravimas tarp skirtingų kultūrų sudaro prielaidas diskutuoti apie tautinio tapatumo svarbos mažėjimą, nykimą ar fragmentaciją. Šioje mokslinės literatūros ir tyrimų analizėje pristatomi skirtingo pobūdžio tyrimai, atlikti Lietuvoje ir užsienyje. Apžvelgiant itin skirtingus forma, bet turinčius temos bendrumų duomenis, siekta pabrėžti, kad tiek teoriniai, tiek metodologiniai, tiek praktiniai įvairių krypčių mokslininkų debatai apie tautinio tapatumo problematiką nėra pasibaigę. Straipsnyje pateikta mokslinių straipsnių, studijų ir tyrimų analizė bei teorinis ir metodologinis (...) globalizacijos procesų daromo poveikio tautinio tapatumo transformacijoms pagrindimas, kuris remiasi tiek sociologinių tyrimų analize, tiek ir tarpdisciplininiais tyrimais grįstų darbų palyginamąja analize. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama valstybės identiteto samprata, jo sudedamųjų dalių išskyrimo bei operacionalizavimo empiriniams tyrimams problema. Valstybės identitetas kaip socialiniams mokslams tinkamas ir pritaikomas kintamasis yra sunkiai nusakomas dėl savo daugiapusiškumo, tačiau Vakarų šalyse tokie teoriniai bandymai (kartais iš dalies ir empiriniai) yra atliekami. Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE).“ Sutarties Nr. VAT-41/2012.

In this article the author tries to answer the difficult question of the roots of the welfare state. The study of the French example shows that if some roots are ideological, at the same time they are sociological, too. In the article the main streams of ideological roots are described and conclusion is drawn that nowadays sociological issues are very important. The popularity of the welfare state shows that dismantlement is impossible in the democratic States. Yet, its crisis due to (...) its cost in a globalized world asks the question of the balance point between the fight against assistantship and maintenance of the redistributive nature of the welfare state. The answer to that question still remains the key challenge for European politicians. (shrink)

Straipsnyje, remiantis antropologine literatūra, nagrinėjami etninio ir nacionalinio identiteto konstravimo ypatumai specifinėse, ribinių zonų (paribio), situacijose. Parodoma, kad ribinėse zonose gyvenantys žmonės neretai etniškai identifikuojasi su kaimyninėmis valstybėmis, yra veikiami jų politikos. Pastarosios daro įtaką žmonių supratimui apie priklausymą / nepriklausymą valstybei(-ėms), kuris remiasi tiek etniniais, tiek pilietybės (nacionalinio identiteto sritis) kriterijais. Tokio pobūdžio problemas nagrinėja politinė antropologija, kurios vienas iš tikslų yra atskleisti kasdienes žmonių ir valstybės(-ių) sąveikas. Ši politinės antropologijos sritis neretai įvardijama kaip ribų (angl. border) antropologija. (...) Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE)“. Sutarties Nr. VAT-41/2012. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos Europos ir Lietuvos socialinės-politinės sąlygos kuriant gerovės valstybes. Teigiama, kad socialine-politine prasme pastebimi akivaizdūs poslinkiai iš „pasyvių“, tik į socialines išmokas orientuotų gerovės valstybių į įgalinančias, „aktyvią“ socialinę politiką propaguojančias gerovės valstybes. Tačiau neoliberalizmo puolimas, kuris tęsiasi jau kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek Rytų Europoje bei Lietuvoje, dažnai suponuoja tik gynybines pozicijas aktyvios socialinės politikos formavimo ir vykdymo atžvilgiu. Tokią nepalankią socialiniams procesams situaciją į palankesnę potencialiai galėtų pakeisti labiau tradicinės „kairiosios“ politikos vykdymas, tačiau tam nei Vakarų Europos, (...) nei tuo labiau Lietuvos socialdemokratinės jėgos nėra pasiruošusios ir nusiteikusios. Susidaro paradoksali situacija, kai neatidėliotiniems socialiniams uždaviniams spręsti nėra tinkamų politinių jėgų, o į tarptautinių socialinę apsaugą reglamentuojančių institucijų rekomendacijas neatsižvelgiama arba atsižvelgiama tik iš dalies. (shrink)

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

Legal acts of the Republic of Lithuania establish several types of material liability of workers engaged in labour (professional) relations: material liability applied pursuant to the Labour Code of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LC) and material liability applied pursuant to the Law on Public Service of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LPC). In the present article, theoretical and practical aspects of material liability of Lithuanian public servants for material damage caused are (...) analysed. The authors of the article study the conditions for the application of the material liability and identify the main circumstances that must be determined in applying this type of legal compulsion. Furthermore, the authors investigate the relation between the material and disciplinary liabilities, study the limits of the application of labour law norms (that regulate material liability of employees) and civil law norms (regulating personal civil liability) in professional legal relations, identify the means and procedure for solving disputes arising in the application of the material liability. Practical mistakes in the application of the material liability of public servants and violations are analysed on the basis of a rather sparse case-law of the Supreme Administrative Court of Lithuania related to the material liability. (shrink)

There are two types of responsibilities of civil service enshrined in the Law of the Republic of Lithuania on the Civil Service – disciplinary and material liability. Disciplinary liability is the structural part of the Lithuanian civil service. It directly impacts the frame of the civil service, improves the image and gives people’s trust. That is the main reason to analyse the legal base and the practical application of the disciplinary liability in analytical-critical way. The article deals with the theoretical (...) and practical aspects of the responsibility of civil servants. This article also covers the peculiarities of the concept of disciplinary liability in order to reveal the procedural grounds of application of this kind of liability and the consequences for the status of a civil servant. The authors also analyse practical situations of demarcation between disciplinary and administrative liabilities. One part of the article is devoted to the analysis of procedural application of the disciplinary liability issues. The main goal of the article is to discuss problematic aspects of executing stage. The authors of the article come to the conclusion that there are two types of civil servant liabilities laid down in the Law – disciplinary and material liability. Taking into account the results of the analysis, it must be stated that the same things are defined differently in the legal acts. Disciplinary liability must be applied to civil servants and to public officers, whereas other kinds of liability must be applied to persons working on the basis of contracts. Moreover, the authors of the article draw the conclusion that the procedural mistakes made while applying disciplinary liability cannot fully eliminate the results of punishment. Here it must be clarified whether the rights of a civil servant were not restricted and whether the impartiality of the disciplinary inspection was guaranteed. That kind of analysis of procedural mistakes allows us estimating their status and the ultimate impact on the legality of disciplinary liability. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš (...) tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Straipsnyje iš medijų studijų perspektyvos nagrinėjamos kūrybinių industrijų sritys, lyginami jų skirtingi sąrašai. Pasak autoriaus, tai – dinamiškas kultūros sektorius, kuris keičiasi plėtojantis tiek medijoms, tiek ekonomikai, tiek technologijoms. Skirtingi kūrybinių industrijų sąrašai liudija, kad jų ribos – neaiškios, dažnai susiklojančios. Nors kūrybinės industrijos papildo ir maitina viena kitą, jų teritorijos veikiau yra priešiškos. Valstybės politika jų atžvilgiu nors ir rodo dėmesį šiam sektoriui, kuris yra svarbus ekonomikai, dažnai dar labiau supriešina atskiras jo teritorijas. Apskritai kūrybinės industrijos iškyla kūrybos (...) visuomenėje, kuri drauge – postindustrinė, medijuota ir postmoderni. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „Kultūriniai žemėlapiai: filosofinės ir sociologinės perspektyvos“. Straipsnis atspindi konferencijos eigą, jame aptariamos pagrindinės pranešėjų idėjos ir kai kurios diskusijose išsakytos mintys. Tarp gausybės konferencijoje nagrinėtų temų humanitarinių ir socialinių mokslų teoriniai aspektai persipynė su taikomaisiais. Konferencijoje nagrinėtos fundamentalios „kultūros“ ir „natūros“ sąvokos, lietuviškoji ir europietiškoji tapatybė, juodojo metalo muzikos subkultūra, svarstyta apie gerovės valstybės modelius, mokslinių disciplinų kartografavimą, baroko ir postmodernizmo sąsajas, šiuolaikinę medijuotą kultūrą, kūrybines industrijas ir kt. Konferencijoje taip pat buvo nagrinėjami religiniai, politiniai, (...) ekonominiai, socialiniai, technologiniai šiuolaikinės kultūros ir visuomenės aspektai. (shrink)

Straipsnio tikslas – parodyti modernios Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo proceso tęstinumą pasitelkus Lietuvos kultūros politikos raidos analizę. Kultūros politika analizuojama iš istorinės perspektyvos, remiamasi įvairių socialinių tyrimų duomenimis. Bibliotekos ir kultūros centrai laikomi vienomis svarbiausių institucijų, įgyvendinančių valstybės kultūros politikos tikslus.Atlikta analizė leidžia teigti, kad dabartinė Lietuvos kultūros politika užtikrina ne tiek Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo plėtrą, galinčią atremti globalizacijos iššūkius, kiek esamos padėties stabilumą. Pozityvių pokyčių kultūros politikoje stoka, turint omenyje ir įvairių institucijų bendradarbiavimą, ir veiklos koordinavimą, optimizavimą (...) bei kultūros įstaigų veiklos regionuose didesnį rėmimą, didina recesijos, t. y. lietuvių nutautėjimo ir nukultūrėjimo, grėsmę. (shrink)

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje pradėjo formuotis laimės ekonomikos ir jos principus realizuojančios felicitarinės (felicitas – lot. laimė) politikos kryptis, kuri kartais įvardijama kaip „laimės revoliucija“. Kadangi „revoliucijos“ nevyksta be savo šalininkų, aktualus klausimas: „Ar Lietuvos visuomenė susipažinusi su šiomis idėjomis ir kokiu mastu jas palaiko?“ Ieškant atsakymo į šį klausimą, 2016 m. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa. Iš viso apklausta 1 001 suaugęs žmogus (18 metų ir vyresni).Apklausa parodė, kad apie laimės ekonomiką yra girdėję / skaitę (...) 11,0 % respondentų. Šiai „žinančiųjų“ grupei dažniau priklausė jaunesnio amžiaus, aukštesnio išsilavinimo, gaunantys didesnes pajamas žmonės. Nepaisant sąlyginai žemo laimės ekonomikos žinomumo, esminiam jos teiginiui – svarbiausiu Lietuvos valstybės tikslu turi tapti Lietuvos gyventojų laimė – pritarė absoliuti dauguma respondentų (81,1 %). Analogiški rezultatai gauti atliekant kokybinius laimės ekonomikos nuostatų tyrimus ir žvalgybines apklausas Lietuvoje bei Latvijoje. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas švietimo prieinamumas kaip vienas iš svarbiausių žmogaus gerovės kūrimo transformuotoje visuomenėje principų. Švietimo prieinamumas transformuotoje visuomenėje laiduoja asmens socialinį mobilumą, karjerą, pajamas, o tai pagrindiniai rodikliai, turintys įtakos valstybės gerovės indeksui. Taip pat pateikiamas atliktas empirinis tyrimas, kuriame atsispindi švietimo prieinamumo galimybės įvairių socialinių grupių atstovams.

Egzistencinės grėsmės, tokios kaip pandemija, karas, neteisėta migracija, priskirtinos didelio poveikio grėsmėms, nes destabilizuoja gerovės sistemas, kelia pavojų valstybės saugumui ir visuomenės sanglaudai. Grėsmių poveikį pirmieji pajunta socialiai pažeidžiami žmonės, todėl socialinės pagalbos sistemos turi transformuotis, kad atlieptų naujai atsiradusių pažeidžiamų grupių poreikius. Straipsnyje, remiantis literatūros analize, gilinamasi į sistemos atsparumo sampratą žvelgiant per asmeninių socialinių paslaugų (ASP) sistemos ypatumus. Pasitelkiant J. S. Colemano įžvalgas apie socialines sistemas, bendrą atsparumo koncepciją, kildinamą iš ekologinių sistemų teorijos, bei socialinės sistemos mikro-, (...) mezo- ir makrolygmenų tarpusavio sąveikos sampratą, konstruojama asmeninių socialinių paslaugų sistemos atsparumo išorinėms grėsmėms vertinimo koncepcija. Ja remiantis straipsnyje išplėtoti analizės rėmai leidžia identifikuoti skirtingas ASP sistemos gebėjimo keistis konfigūracijas bei jas lemiančius veiksnius. ASP atsparumo koncepcijos pagrindu buvo parengtas ir šiuo metu vykdomas empirinis tyrimas. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – pateikti ir aptarti LMT paremto projekto (MIP-021/2011) metu sukurtą ir empiriniais tyrimo duomenimis pagrįstą koncepcinį įgalinančių socialinių paslaugų modelį Lietuvoje išryškinant ir palyginant įvairias socialinės politikos bei valstybės gerovės ideologijų sąsajas, taip pat atskleidžiant ir apibendrinant atlikto empirinio tyrimo duomenimis grįstus socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų vertinimus.

Succession of states regains its importance in current geopolitical situation as now we are witnessing a possible new wave of state succession: South Sudan has been accepted to the United Nations, Kosovo’s independence has been recognized by many countries, Palestine has gained new status in the United Nations, etc. This would lead to the necessity to resolve questions related to succession of states, which might, among other subjects, include issues of diplomatic protection which was subject to international legislation – International (...) Law Commission has prepared the Draft Articles on Diplomatic Protection. However, General Assembly is still not ready to adopt this document as a convention, therefore the term to consider possible ways of handling the issues on diplomatic protection within the UN was extended till 2013. Draft articles give the definition of diplomatic protection, indicating the main features of this institute. However, sometimes the difference among the institutes being called the same name with diplomatic protection might cause misunderstandings when analyzing the issue both in general and in the context of succession of states. One of the main prerequisites for diplomatic protection recognized in the jurisprudence of International Court of Justice is the Mavrommatis rule, which indicates that when protecting the citizen’s rights, state in reality is asserting its own right. This rule has been cited in other cases, however, especially now, when individuals already have quite a number of measures to protect their individual rights independently from the actions of state, it has been acknowledged that the rule is fictitious. This recognition, reflected in the Draft Articles and indicated in the commentary of it, is most welcomed as it helps to resolve questions related to the succession of states. There is a need to understand that there is a difference between international obligations under which state is entitled to diplomatic protection and those under which it really asserts its own rights, despite the fact that the latter might also be related to the rights of individuals. This difference is also important in the context of the succession of states, as the consequences arising out of the breach of these obligations in the context of state succession might differ. The last but not least issue addressed in the article is the question of the succession to treaties, which indicate individual rights, but does not form a customary international law. The question is whether the successor state is entitled to diplomatic protection on behalf of its succeeded citizen in a case of a breach of international treaty which was not subject to succession by the successor state. Taking everything into account, there are issues which are not addressed in the Draft Articles on Diplomatic Protection. Herewith there are issues of diplomatic protection which should be addressed in a case of state succession. Nonetheless, it should be reminded that diplomatic protection is always subject to the decision of the state itself, it is just important that newly created states understand and know the possibility to invoke international responsibility of the third state using the means of diplomatic protection, even if the injury was made to its national before the moment of state succession. (shrink)

Straipsnyje pateikiama transnacionalinės socialinės erdvės koncepcijų apžvalga ir socialinio mobilumo analizė transnacionalizmo kontekste gydytojų profesijos atveju. Kadangi ilgainiui teritorinį mobilumą keičia socialinis mobilumas, svarbu įvertinti migracijos kaip socialinio mobilumo kanalo reikšmę strategiškai svarbiai gydytojo profesijai. Taikant grafinę empirinių duomenų analizę buvo nustatyti reikšmingi šalių skirtumai gydytojų išsilavinimo, įgyto kitoje valstybėje, ar užsienio kilmės gydytojų atžvilgiu, todėl nepakanka kalbėti apie socialinį mobilumą vienos valstybės ribose. Transnacionalinės socialinės erdvės reikšmė auga dėl įvairių veiksnių: greičio įveikiant geografinius atstumus pokyčių, politinių sprendimų, ryškėjančių (...) ekonominių skirtumų tarp valstybių, socialinių tinklų plėtros ir kt. (shrink)

The article deals with the concept of the court’s fault in the action for damages against a state suffered due to infringement of European Union law. The author searches for the right position of the criterion in the system of the conditions of state liability and discusses whether European Union law establishes a uniform standard of fault, or at least the guidance on the application of the criterion that would enable uniform national judicial practices concerning state liability for the infringements (...) attributable to the courts of last instance. The article also analyses national legal regulation and jurisprudence of several Member States such as France, Belgium and Italy, providing the definitions of different forms of fault and (or) examples of their practical implementation. (shrink)

The article offers a concise view on the problems related to the Church and State relationship in Latvia. The article presents the author’s hypothesis that under the new circumstances when special legal provisions apply to traditional churches, it must discussed whether the rest of religious organizations could be classified as religious societies, operating in accordance with the Law on Societies and foundations. The author also holds an opinion that it is important for every country to follow the principle of separation (...) of church from state; however, it must be combined with religious freedom. Nevertheless, the article reveals that the task is difficult to follow in practice, in Latvia and in other EU member states alike. (shrink)

The present article analyses the qualitative and quantitative parameters of the execution of foreign policy in the Constitution of the Republic of Lithuania. It should be noted that the matters of foreign policy were on the brink of constitutional regulation for a long time. The powers of institutions of the state in the field of foreign relations were established laconically by the Constitutions of first and second “waves” of establishment of constitutionalism. It was argued that the choices of decisions and (...) the execution of foreign policy were determined by political reasons and the law could only fix the results of that policy. That is why these constitutions should be seen as establishing quantitative characteristics of action of the state institutions in the field of foreign policy. As a result of the changes in the concept of the Constitution and the general recognition of the relevance of constitutional regulation from the middle of the twentieth century the constitutional acts began to define not only the powers of certain state institutions in the field of the foreign policy but also the objectives and principles of this policy. These objectives and principles are qualitative parameters of the action of state institutions, which are mandatory constitutional requirements to all subjects engaged in foreign policy. From a qualitative standpoint, the powers of the state institutions can be exercised only by taking the constitutional objectives into account and by respecting the Constitution. The Constitution establishing both qualitative and quantitative characteristics of the execution of foreign policy becomes an actual basis of this policy. It is unlawful to execute foreign policy without complying with its objectives and constitutional principles. The institutions of constitutional review have the powers to determine the constitutionality of legal acts related to the execution of foreign policy. Constitutional regulations previous to the Constitution of the Republic of Lithuania of 1992 only defined the powers of state institutions, i.e. the quantitative parameters of their action. The Lithuanian Constitution of 1992 also established the constitutional objectives and principles of foreign policy. This area of constitutional regulation has been enhanced by the participation of the Republic of Lithuania in the European Union. The author suggests analysing this matter as an autonomous constitutional principle and not only as a case of participation in international organisations or an integral element of the principle of geopolitical orientation. Constitutional objectives and principles of foreign policy, as well as the other provisions of the Constitution regarding the exercise of foreign policy, are interpreted in constitutional jurisprudence. In cases concerning the constitutionality of international treaties, laws and other legislative acts directly related to the exercise of foreign policy, the Constitutional Court reveals the content and meaning of the qualitative and quantitative constitutional parameters of foreign policy. Despite the fragmented nature of the case law one can see the precise contours of the foreign policy system. (shrink)

T. G. Masaryk and M. Romeris are certainly prominent personalities and great names in history. It would be hard to understand the Czech nation and the development of the state of Czechoslovakia without T. G. Masaryk’s philosophical views on person, nation, state, and his political activity; and it would be hard to understand certain aspects of the interwar Lithuania’s legal and political development without M. Romeris’ scientific heritage. These are the personalities, who have left a significant inheritance due to their (...) scientific, political and social activities. (shrink)

The article deals with the criteria upon which the powers of the Seimas (the Parliament of the Republic of Lithuania) and the Government are delimited in the constitutional jurisprudence of Lithuania. It analyses how the Constitutional Court construes the principle of separation of powers as entrenched in the Constitution and evaluates the meaning of the provision of the Constitution that corresponding ‘relations are regulated by law’. If the Constitution provides that certain relations are regulated by means of a law, such (...) relations may be regulated only by means of a legal act, which takes the form of a law, and it is, therefore, not permissible to regulate such relations by Government resolutions or other acts of the executive. The most important elements of legal relations must be regulated (established) by means of a law, whereas Government resolutions might establish the procedure for the implementation of such laws. Rulings of the Constitutional Court reveal that once the powers of a specific branch of state power have been directly established in the Constitution, an institution of state power may not assume the said powers fr om another state institution. It may not transfer or waive them; and such powers may not be amended or limited by means of a law. The question remains, whether the provision of the Law on the Diplomatic Service wh ereby the candidacy of a diplomatic representative must be reviewed by the Seimas Committee on Foreign Affairs in advance is not in conflict with the Constitution. (shrink)

The paper focuses on the constitutional foundations of the finance system of the Republic of Lithuania. Constitutional jurisprudence pays due respect to the issues of budget system, and to interpret and analyse tax problems. The main purpose of this paper is to analyse separate institutes of the financial system of Lithuania, reflected in the main law of the country – the Constitution, and how these norms are interpreted in the constitutional doctrine. Notably, although the main analysed provisions are entrenched in (...) the Chapter XI “Finances and state budget,” the paper is not restricted only on the analysis of these norms, but also provides a complex analysis of other connected norms and their interpretation in the constitutional jurisprudence. (shrink)

In 2012 there are 76 countries of the world still criminalising same-sex sexual acts between consenting adults. In seven of those countries homosexual acts are punishable with death penalty (i. e., Mauritania, Sudan, the northern states of Nigeria, the southern parts of Somalia, Iran, Saudi Arabia and Yemen). Homophobic (transphobic) attitudes are also frequent in many societies. However, the LGBT asylum seekers are frequently left outside the refugee definition due to many refugee qualification and procedural problems in LGBT cases. Criminalisation, (...) state protection against non-state persecution, concealment of sexual or gender identity, internal protection were discussed in the previous article ‘The Refugee Qualification Problems in LGBT Asylum Cases’ by Laurynas Biekša2. In this article the authors aim to describe the main procedural problems in LGBT asylum cases (i. e., credibility assessment, late disclosure, country of origin information and reception) and propose their solutions. Guiding European and international standards are laid down in the Reception Directive3, Qualification Directive4, Procedures Directive5 and UNHCR Guidance Note6. Today these standards should serve as a starting point for identifying the problems LGBT asylum seekers may have during their asylum procedures and for finding possible solutions. (shrink)

The article deals with the legal acts which were adopted by the Supreme Council Reconstituting the Seimas of the Republic of Lithuania on 11 March 1990, and which are related to the restoration of the independent State of Lithuania. The author discloses the chronology of the legal acts adopted on that day and investigates why some particular act was adopted first, and only later another act was passed; he investigates the circumstances which determined the content of the legal acts and (...) shows the interconnection between these acts. The sequence and content of the legal acts of restoration of independence were determined by the fact that the independent State of Lithuania could not arise from the so-called “Lithuanian SSR” which had never been a form of Lithuanian statehood. The restoration of independence could and had to be grounded only upon the continuation of the pre-war Republic of Lithuania. One had to draw a boundary line between the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR, which was elected in democratic and free elections on 24 February 1990, and which was a genuine representation of the Nation, from the former Supreme Soviets of the Lithuanian SSR—the essence and formation procedure of which was completely different. This was done by adopting the Declaration “On the Powers of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR” in which it was held that in the 24 February 1990 elections the Nation vested to the deputies of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR the mandate and the duty to restore the State of Lithuania and express the sovereign will of the Nation through this body, which, from 11 March 1990, 6 p.m., would be referred to as the Supreme Council of Lithuania. (shrink)

This article analyses the legal basics of the Member States liability in damages for the breach of European Union law and the conditions for liability. It is emphasized that the Member States liability in damages for the breach of European Union law has three different grounds—one direct legal background (Article 4 of the Treaty of the European Union) and two indirect basics—principles of direct effect and that of effectiveness of European Union law. The author subsequently examines the content of each (...) condition for liability established in the practice of the Court of Justice of the European Union —the intention of the rule of European Union law infringed to confer rights on private parties, the sufficiently seriousness of the breach and the direct causal link between the breach and the damage. It is stated that in order to prove that a Member State is liable for the breach of European Union law, one more condition for liability should be established—a private party must prove that he has incurred particular damage. It is also highlighted that the second condition for the Member States liability in damages for the breach of European Union law —sufficiently seriousness of the breach—restricts the right of a private party to obtain compensation. (shrink)

This article analyses that state responsibility in international law is contractual liability, as a state infringes its obligations to another state (states), stemming out of international law. Member State liability in damages to a private party for breach of European Union law is, contrarily, non-contractual liability to a private party. Having analysed the elements of internationally wrongful act, it is stated that the elements of internationally wrongful act can be used to determine the elements of breach of the European Union (...) law. Thus if an international court declares that a state committed an internationally wrongful act, it would be possible to maintain that the elements of breach of the European Union law are met as well. The author of this article notes that it is very important to identify a particular state institution, which has infringed the European Union or international law, as not attributing to the state the acts of the state institution under the European Union or international law, there should be no possibility to apply state liability in damages to a private party for breach of the European Union law or state responsibility in international law – the state can be liable only for acts of its institutions. This article also analyses the cases where application of both Member State’s liability in damages to a private party for breach of the European Union law and state responsibility in international could be possible. In such case a private party can suffer damages if a Member State breaches an international agreement, concluded by the European Union, imposing particular obligations on that Member State. Therefore, it is ascertained that a private party should not have to prove the second condition of liability – sufficient seriousness of the breach1 – if an international court foremost states that a Member State commited an internationally wrongful act – breached its obligation arising out of an international agreement entered into by the European Union. Such an infringement would be considered to be as sufficiently serious per se. (shrink)

The article describes the main publications of emigrant press during the period of 1945-1990. These publications reflect a significant contribution to the academic research of the constitutional development problematics of an independent Republic of Lithuania in 1918-1940, made by the emigrants who escaped Soviet aggression by going to the West. Among emigrants these topics were mostly analysed and described at the time when any possibilities of objective academic research in Lithuania were widely limited by Soviet ideology and politics. Exceptional attention (...) of emigrant authors was attracted by the democratic constitutional structure of Lithuania, established by the Constituent Assembly. The article describes the academic research made by emigrants on the main constitutional acts established by the Constituent Assembly, such as the resolution of the 15th of May, 1920, ascertaining the fact of reconstructing the independence of the state of Lithuania, as well as the Constitution of Lithuania of August the 1st, 1922. (shrink)

The application of the state immunity doctrine with regard to the guarantee of access to court in the case-law of the European Court of Human Rights has been proved to be a complicated issue. In the ECHR’s case-law before the case Cudak v. Lithuania, the application of the state immunity doctrine had been considered as a proportionate restriction of the right of access to court even in cases of the realization of the protection of the jus cogens norm which was (...) very much criticized by the scholars of international law. Thus, the referral of the case Cudak v. Lithuania to the Grand Chamber could or should change the ECHR’s case-law in this sphere or at least develop certain criteria which would afford ground for a more effective protection to the right of access to court in cases of the application of the state immunity doctrine despite the fact that this right is not absolute. However, the case Cudak v. Lithuania has not fully satisfied these aims. Contrary, the case Cudak v. Lithuania left much obscurity, giving a strong indication that, what regards the realization of the right of access to court, the state immunity doctrine is more a material than a procedural ban, since the argumentation given by the ECHR in this case does not guarantee practical protection of this right. (shrink)