Weberís sociology of inner-worldly mysticism, Almaasí recent synthesis of transpersonal and psychoanalytic object relations theory, and Jungís related metaphorical psychology of alchemy, are brought to bear on the development of Heideggerís evocations of the felt sense of Being between 1927 and 1946, understood as the noetic core of spirituality. In particular, Heideggerís assumption of the Nazi rectorship at Freiburg in 1933ñ34 is seen as a specifically spiritual crisis based on the "metapathological" grandiosity that can result from the miscarriage of self (...) realization in inner-worldly mysticism. In Heideggerís case, as in much contemporary spirituality, this crisis was intensified by pre-existent narcissistic vulnerabilities of character. Heideggerís later writings are considered as expressions of a more genuine spiritual or essential realization, which, while invaluable as a conceptual framework for transpersonal psychology, nonetheless stops short of a balanced personal integration. This analysis constitutes a specific example of how the combination of transpersonal psychology and psychodynamics can be used to understand the emotional conflicts stirred up by transpersonal realization and the resultant potential for distortion in modern spiritual development, as presented by Hunt. (shrink)

Lehet-e filozófiai értelemben beszélni a betegségről? Lényegében ezt a kérdést járja körbe a kolozsvári egyetemi tanár könyve. Király V. István szerint ezt az explicit filozófiai diskurzusban igencsak elhanyagolt témát, nem ellentéte, - a filozófus számára sokkal ismerősebb - egészség viszonyában, hanem önmagában sui generis kell megragadni. A betegség alapvető létmódja a lehetőség, hiszen miden ember és élőlény - lényegénél és léténél fogva - megbetegedhet. Az arisztotelészi lehetőség (dynamis) fogalma pedig a szabadsághoz vezet el, így a betegségről való meditáció - hasonlóan (...) a halálról való elmélkedéshez (a szerzőtől ld.: Halandóan lakozik szabadságában az ember) - az emberi egzisztencia megértéséhez visz közelebb. A kiadvány érdekessége, hogy egy igen bőséges, mintegy ötven oldalra rugó angol összefoglalás kíséri. A heideggeri létfilozófia által inspirált, igen eredeti, de a filozófiában kevéssé járatosak számára is befogadható, gondolatébresztő mű. (shrink)

Artiklis käsitletakse nihilistliku kirjandusloome võimalusi eesti luule näitel. Nihilismi ei mõisteta artiklis väärtusprobleemina, vaid ontoloogilise probleemina. Nihilistlikku kirjandusloomet käsitletakse taotlusena tuua sõnasse teine, eimiski. Artikli teoreetiline raamistik toetub põhiliselt Gianni Vattimo languse ontoloogia kontseptsioonile, aga ka Friedrich Nietzsche, Martin Heideggeri ja Maurice Blanchot' töödele. Samuti analüüsitakse artikli teoreetilises osas eimiski väljendamise võimalusi eesti keeles, tuginedes Uku Masingu ning Jaan Kaplinski mõttekäikudele. Luuletajatest käsitletakse artiklis enim Jaan Oksa ja Juhan Liivi. Analüüsi käigus tuuakse esile järgmised eimiskiga seotud poeetilised figuurid: ootus ja (...) luhtumus, langus ja loojak, hullus, surm. Analüüsi tulemusena selgub, et nihilistlik loome on eesti luules tugevalt esindatud, kuid ei filosoofias ega luules pole võimalik saavutada otsest juurdepääsu eimiskile, tuleb piirduda aimamisega, vihjamisega. The paper discusses the possibilities for creating nihilistic literary works, using Estonian poetry as an example. The paper regards nihilism as an ontological problem, and not as a problem of values. Nihilistic literary creativity will be treated as an attempt to introduce nothingness. The theoretical framework is provided by Gianni Vattimo's ontology of decline, as well as by the works of Friedrich Nietzsche, Martin Heidegger and Maurice Blanchot. The paper also analyzes, relying on the ideas put forward by Uku Masing and Jaan Kaplinski, the possibilities of expressing nothingness in the Estonian language. As to Estonian poets, the paper will focus on the works of Juhan Liiv and Jaan Oks. The analysis of their works highlights the following poetic figures related to nothingness: anticipation and failure, decay and decline, madness, death. The analysis will demonstrate that nihilism is strongly present in Estonian poetry. However, since neither philosophy nor poetry has direct access to nothingness, one must remain content with presentiments and allusions. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama dvejopa machinacijos (Machenschaft) samprata Martino Heideg-gerio technikos filosofijoje. Pirmoji susijusi su Vakarų metafizikos destrukcija (Destruktion) ir jos kulmi-nacija reflektuojama moderniosios technikos plotmėje. Pirmiausiai machinaciją Heideggeris pristato kaip pačios Būties atsivėrimo būdą „pirmoje pradžioje“ (ersten Anfang). Machinacija lemia μετά judesio pamatą, nurodantį į nuolatinę transcendencijos aspiraciją bei „techninį“ esinių atvėrimo pobūdį, nors savo „pajėgumų“ prasme machinacija graikų metafizikoje dar glūdi implicitiškai. Eksplicitiškai machi-nacija pasirodo tik moderniojoje technikoje. Kiek kitokią machinacijos sampratą galime aptikti Heideg-gerio „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ (Schwarze Hefte), rašytuose (...) 1931–1938 m. Juose pačią modernybės epochą filosofas pristato kaip machinaciją. Taigi straipsnyje siekiama išryškinti šių dviejų Heideggerio sampratų jungtį, kuri yra machinacijos galios (Macht) augimo tikrovės atžvilgiu nuoroda. (shrink)

Straipsnio tikslas – atskleisti įrankio (Zeug) ir technikos (Technik) skirtumą M. Heideggerio technikos filosofijoje. Analizuojami skirtumai nurodo pasaulio konstitucijos problematiką. Dasein santykį su įrankiu M. Heideggeris pristatė kaip parankų (Zuhandenheit), o štai santykį su technika įvardijo priešingai. Technika, kylanti iš gamtos mokslų, susaistytų machinacija (Machenschaft), filosofo pristatoma kaip Dasein kūrybines galias nuostatyne (Gestell) slopinanti terpė. Straipsnyje atskleidžiama dvejopa problematika. Pirma, parodomi įrankio ir technikos ontologiniai skirtumai. Antra, atskleidžiamas nuostatyno ontologijos ambivalentiškumas. Nuostatynas M. Heideggeriui nėra tik techniškai orientuoto pasaulio užvaldymo (...) mechanizmas, bet ir „gelbstintis“ pradas. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos nihilizmo įveikos (Verwindung) perspektyvos aptariant Heideggerio santykį su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis (pirmiausia čan / zen ir daoizmu). Filosofo apibrėžtos moderniosios technikos esmės po-statos (Gestell, arba Ge-stell) įsivyravimą galime laikyti ir nihilizmo išsipildymo bei Vakarų mąstymo tradicijos pabaigos diagnoze. Atskleidžiant Vakarų metafizinės tradicijos pabaigos ir jos įveikos problematiką siekiama suprasti kitokio mąstymo atsiradimo galimybes žvelgiant į pometafizinio mąstymo horizontą. Heideggerio dialogas su Rytų mąstymo šaltiniais yra nihilizmo įveikos (Verwindung) perspektyvų ieškojimas, kas yra neatsiejama nuo savęs, kito ir abipusio (...) supratimo gilinimo. (shrink)

Straipsnis skirtas palyginti Arvydo Šliogerio ir Martino Heideggerio hominizuotos Būties sampratoms jų meno filosofijose. Šio tikslo siekiama pasitelkiant jų pasirinktų tapybos kūrinių interpretacijas – Šliogerio atveju pasirinktas Paulio Cézanne’o paveikslas Didžioji pušis, o Heideggerio atveju pasirinktas Vincento van Gogho paveikslas Batų pora. Straipsnio autorius pateikia argumentus, kaip pasirinktas Šliogerio meno kūrinys koreliuoja su jo aristoteliška substancinio individo koncepcija. Sykiu parodoma, kaip nuosekliai evoliucionavo Šliogerio hominizuotos Būties kritika nuo knygos Daiktas ir menas iki veikalo Transcendencijos tyla. Straipsnio pabaigoje išryškintas Šliogerio prieštaravimas (...) sau dėl dviejų nesuderinamų menininko samp­ratų: pirmas apie Menininką-žmogų, įliejantį „daugiau Būties“ į daiktą meno kūrinyje, negu kad tos Būties yra tame daikte gamtoje; antras apie tikrąjį Menininką-gamtą, kuris duoda daiktui „daugiau Būties“, negu jos randame žmogaus rankdarbyje. (shrink)