Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Straipsnyje, remiantis kokybinių interviu su lenkų savanoriškų organizacijų lyderiais Pietryčių Lietuvos miestuose duomenimis, diskutuojama, kokie pagrindiniai etniniu pagrindu susikūrusių savanoriškų organizacijų tikslai ir veiklos pobūdis bei dalyvavimo jose motyvai. Saviorganizacija pilietiniu lygmeniu ir ją lemiantys veiksniai analizuojami žvelgiant iš keleto teorinių perspektyvų – kultūrinės, politinės ir ekonominės. Taip pat diskutuojama, ar etninių grupių pilietinė saviorganizacija turi įtakos etniniam identitetui ir kolektyvinei bei politinei mobilizacijai. Tyrimu atskleista, kad etninių grupių pilietinė saviorganizacija yra motyvuota tiek kultūrinių, tiek politinių, tiek ir ekonominių veiksnių.