Along with the Strait of Malacca and the Singapore Straits, the Strait of Hormuz is arguably the most important bottleneck in international navigation because a large part of the global oil production needs to be shipped through this passage, which is only a few kilometers wide. In the context of the dispute about Iran’s nuclear program and new sanctions, Iran has threatened to close the Strait of Hormuz for international shipping, effectively cutting off many Western countries from important oil imports. (...) In this article, the legality of such action as well as the legality of the mere threat to close the Strait of Hormuz are investigated. In addition to the International Law of the Sea, general rules of international law and the international law of armed conflict are taken into consideration. Particular emphasis is put on the sovereignty of other states, which is infringed upon by such threats on the part of the Iranian leadership. First, the question has to be answered whether a passage through these waters would be transit passage through a Strait or normal passage through the coastal state’s territorial sea. The authors of the article conclude that the regime of transit passage applies qua lex specialis, as far as the part of the Strait of Hormuz, which is included in Iran’s territorial waters, is concerned. The next step is to ask the question whether preventing such a passage as well as threatening to prevent such a passage are permissible for Iran. In this context, the potential abuse of otherwise permitted traffic separation schemes is highlighted. Traffic separation schemes are of particular importance in narrow but highly frequented bodies of water, such as the Strait of Hormuz. In addition, the contemporary Iranian state practice has received some attention. One issue to be considered in more detail is the requirement that foreign warships receive authorization from the coastal state prior to entry into the territorial sea. This approach might be incompatible with the right to innocent passage under both the Law of the Sea Convention and customary international law, as there is no clear legal source, which provides for this requirement. Finally, the authors look at the question of the legality of the mere threat to close the Strait of Hormuz as opposed to actually closing the Strait. The sovereignty of other states may be affected to such an extent that such threats already amount to a violation of international law. In light of the historic precedents during the Iran-Iraq War, these threats should not be dismissed lightly. Iran would be well advised to refrain from such rhetoric. (shrink)

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas (...) ar nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti tik visa (...) tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. (shrink)

Straipsnyje, panaudojus skirtingus duomenų šaltinius, analizuojamas skurdo ir skurdo kultūros fenomenas bei siekiama įvertinti skurdo kultūros apraiškas tarp socialinės paramos gavėjų Lietuvoje. Aptariama skurdo samprata ir jos koncepcijos bei skurdo atsiradimo priežastis aiškinančios teorijos. Ypatingas dėmesys skiriamas skurdo kultūros nuostatoms nagrinėti bei mokslinių tyrimų, atliktų šioje srityje, apžvalgai. Atliekama makro- ir mikrolygmens skurdo situacijos Lietuvoje analizė – analizuojami skurdo ir socialinės atskirties rodikliai ES šalių narių kontekste bei socialinės paramos gavėjų apklausos, atliktos 2014 m. Lietuvoje, duomenys.Apklausa parodė, kad tarp socialinės (...) paramos gavėjų pastebimos gana ryškios skurdo kultūros apraiškos, kurios daugiausia pasireiškia išorinės aplinkos kaltinimu dėl esamos situacijos ir nusivylimu valdžia bei darbdaviais.Straipsnis parengtas remiantis Nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos Caritas“ užsakymu – 2014 m. autorių atlikto tyrimo „Sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje“ duomenimis. (shrink)

The most significant moments of restoration of Lithuania’s statehood and its constitutional consolidation in the national legislation during the Atgimimas period (from the foundation of Sąjūdis on 3 June 1988) and the work of the Supreme Council of Lithuania (from February 1990 to October 1992) are discussed in this article. The author pays attention to the challenges of drafting the new Constitution – the main weapon in the political fight; the article declares the complexity of this process and mentions the (...) participating persons. The article analyses the process of adopting the fundamental legal acts, initiated by Sąjūdis, such as the Citizenship Law, the Political Parties Law, the Law on the Constitutional Court. The most important and relevant problems and aims of the Independent State’s first year legislation are discussed in the article. One of the first legal acts – the Regulation of the Supreme Council of the Republic of Lithuania, as well as considering about the functions of the officials and other staff of the Supreme Council, the functions of the Legal Department, the relations between the Supreme Council and its Legal Department are analysed. The article pays attention to the first steps of the Independent State, based on the Constitution of the Republic of Lithuania, adopted on 25 October 1992 by referendum. The restoration of the Presidential institution and the formation of the Constitutional Court is also discussed. The significant role of Professor dr. Juozas Žilys in drafting the most important legal acts, acting as preconditions for the restoration of statehood of our country and its constitutional consolidation is noted in the article. (shrink)

Approximately twenty years after it was necessary to fight for human rights, the time came when it was necessary to do it again. Or to begin at the very least to protect them very strongly and thoroughly in a preventive manner. Other methods and means will revert to time when human rights were formally anchored but their material establishment is not yet realized, or not at least to the extent expected corresponding to their real substance. The beginning of the 90’s (...) in Central and Eastern Europe was a success in that human rights began to be looked on as natural, forming the basis of democratic State respecting the rule of law. Today we are increasingly more often encountering the reality that human rights, on the contrary, to the same extent that they have been able to be established, they are losing in value. The biggest danger consists in the fact that limiting of human rights often is attended by silence, without wider public discussion or deliberations. The lack of qualified discussion during the limiting of human rights by way of laws and implementing regulations is however a systemic problem. Correction of its results can be often very complex and doing away with the causes a long term effort. It is dependent on the quality of representative democracy and of the civil society as well. This article is devoted to problem of implementation of evidence of data accompanying telecommunications traffic, the so-called data retention, and in its development from lack of legal regulation to roughly unconstitutional legal regulation and finally to hope for a reasonably constitutional solution. (shrink)

Today’s Lithuania is the historical-legal result of many processes, including the creation of the country in the thirteen century, ongoing life during five hundred years, two annexations resulting in the disappearance from the political map and two rebirths. The tradition of statehood and extended experience has greatly contributed to its survival and its ability to regain statehood in the light of the changed political, economic and social circumstances. Upon the climax of the First World War, the reinstatement of the statehood (...) of Lithuania has been influenced by favourable international situation, the popularity of the principle of nation’s free choice, and the decisive actions by the Lithuanian politicians. The relationship of the modern Lithuanian statehood with the historical state of Lithuania meant the continuity of this statehood, even though it was a multinational country. Without any other prospects upon the fall of other European empires, it has been replaced by the statehood based on national ethnicity. Together with the determination to manage the reinstated country of Lithuania according to the democratic principles, this was the main difference from the historical Lithuania. The state of Lithuania has managed to keep its own legal formal framework even though it has lost sovereignty upon annexation by the Soviet Union. The statehood has been reinstated once favourable circumstances came into place within the Union. The High Council of Lithuania has transformed from being a marionette structure forced upon by alien country into an instrument of parliamentary struggle for independence that has represented the second rebirth of the statehood of Lithuania. The formation of own law in both cases occurred by temporarily using current alien legislation that was not in conflict with the newly adopted constitutional legislation. The former has been gradually replaced by own legislation. (shrink)

The article emphasizes the importance of the Charter of Local Self-Government to the Lithuanian national legal system. Lithuania has ratified the Charter, not only acknowledged, but also committed to implement its provisions. The Charter consists of 13 items representing the essence of local self-government, which sets the content and is the principal purpose of local public. The principles should be not only a declaratory move into the national legal system, but also recognized as a state’s obligation to follow them. The (...) article analyzes the content of the Charter principles, their incorporation level in the national legal system. During the study noted that between the executive and local authorities are the differences of interpreting and dysfunctions implemented a few principles of the Charter: subsidiary and decentralization, local government financial autonomy and the freedom of formation executive local bodies. (shrink)