Straipsnyje aiškinamasi, kokiu mastu gando prigimties specifika nulemia jo tyrimo teo­rinių prieigų galimybes. Parodoma, kad gando kaip kultūros reiškinio tyrimo galimybes apsunkina jo rekonstravimas – autentiško gando ir jo turinio (pagrindinės minties) atkūrimas. Gando informacija apie asmenį, įvykį tampa socialiai pastebima (reikšminga) tik tarpasmeninio bendravimo kontekste. Tačiau kol ši informacija neperduota, tol ji nėra reikšminga kaip socialiai pastebimas įvykis. Gando informacijos perdavimas galimas tik esant, viena vertus, ypatingam kontaktui tarp informacijos perdavėjo ir priėmėjo, pasižyminčiam priimamumu ir atlaidumu dėl jos nepakankamo (...) pagrįstumo, kita vertus, ir atitinkamoms perdavimo procedūroms, kurios leistų transformuoti gautą informaciją į atitinkamas žinojimo formas, universalias ir suprantamas įvairiems sluoksniams ir socialinėms grupėms. Būtent tai ir sudaro prielaidas gando kaip kultūrinio reiškinio tyrinėjimo daugiaaspektiškumui, o patį gandą daro tarpdalykinio tyrimo (filosofinio, sociologinio psichologinio ir komunikacinio) objektu. (shrink)

Straipsnyje aptariami mokyklos ir šeimos sąveikos esminiai ypatumai Stasio Šalkauskio tekstuose ir dabarties edukacinėje erdvėje – ugdymo tikrovėje. Iškeliama didžioji tezė: S. Šalkauskio filosofijoje pateikiamas mokyklos kaip bendruomenės ir kitų prigimtinių veiksnių, ypač šeimos, sąveikos modelis grindžiamas realios tikrovės pažinimo metodologija ir yra orientuotas į siekį ugdyti žmogų kaip asmenybę. Mokykla kaip bendruomenė savo funkciją gali atlikti tik tuomet, kai visi jos nariai bendrai dirba, susiklauso, siekia bendrų, su visuomeniniu gyvenimu susijusių tikslų. Iš didžiosios tezės išsirutulioja mažoji tezė: šalies švietimo (...) sistemos kaitą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose akcentuojama, kad mokinių tėvai / globėjai / rūpintojai yra mokyklos bendruomenės sudedamoji dalis, tačiau ugdymo tikrovėje mokyklos ir šeimos ryšiai nėra tvirti. Ilgalaikiai tyrimai atskleidė, kad didžioji dalis mokinių tėvų / globėjų / rūpintojų mokykloje lankosi ir su pedagogais kontaktuoja tik per susirinkimus arba esant reikalui. Su mokykla nuosekliai ir produktyviai bendrauja tik kas ketvirta šeima. Tačiau mokinių tėvai / globėjai / rūpintojai nėra abejingi ugdymo proceso kaitos raiškai ir norėtų bei galėtų jaustis visaverčiais mokyklos bendruomenės nariais. Akivaizdu, kad mokyklos ir šeimos sąveikos ypatumai S. Šalkauskio filosofijoje ir dabarties edukacinėje erdvėje – ugdymo tikrovėje – nėra adekvatūs. (shrink)

Straipsnyje parodoma, kad daugelis Viduramžių logikų manė, kad kai kurie „dėsniai“ galioja tik esant tam tikroms sąlygoms. Pavyzdžiui, Aristotelio, Boecijaus ir Abelardo ginti vadinamosios jungčių logikos (connexive logic) baziniai principai galioja tik galimų ar neprieštaringų antecedentų arba nebūtinų ar kontingentiškų konsekventų atžvilgiu. Panašus apribojimas galioja „dėsniui“ (kurį galimai gynė Chrisipas), kad kiekvienas teiginys yra suderinamas su pačiu savimi.

Algis Mickiinas savo straipsnyje svarsto moder- niojo mokslo ir filosofijos ivykdytq tikroves "su- skliaudimo" judesi, leidusi semiotikams ir dekonst- rukcininkarns teigti kalbq arba diskursq esant pirmi- ne ir svarbiausia galios forma, pasirei3banEia visose 2mogiSkojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant 3i "suskliaudimq" atverti ypa- tingas struktiiras, "kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, ta&au yra esmingiausiy miisy modemiojo hojimo modalumy pamatas". Autorius teigia, jog wenamasis pasaulis - morfologiSkai kon- stituoty ir intuityviai suvokiarny ivykiy ir objekty pa- saulis - (...) yra suskliaudiiamas mokslinio skepsio, o pa- grindu laikoma transcendentine ir homogeniika tik- rove neatsiveria pojiiEiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus as- pekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali biiti arti- kuliuota horizontaliai, nuosekliavienalaypte progre-sija, remiantis savo paEios vidinemis taisyklemis. Ji neturi jokio biitino rySio su transcendentine homo- geni3ka tikrove; Sis rySys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti forrnaliai kon- stituoti metodai. Sitoks arbitralus teorinio-metodo- loginio formalizmo ir w e n a m o pasaulio rySys Mic- kiinui leidiia interpretuoti modernyji progresq kaip autoreferentiSkq, subjekto n e t u ~ t j reiskini, kaip ar- bitraly riby nepaisymq, ir moderniqjq galiq kaip de- centralizuotq atsakomybq, kaip "galiq be priehties", kuriq palaiko ir maitina beribes formaliy ir materia- liy konstrukcijy galimybb. 'Ibks visur i3plitqs bet kobo veiksmo arbitralumo ir riby nebuvimo pojiitis ir yra, anot autoriaus, niidienos humanizmo krizes esme. Raktiniai ZodZiai: fenomenologija, swkliaudi- mas, gyvenamasis pasaulis, teorinis-metodologinis f o m l ~. (shrink)

Straipsnyje analizuojamas socialinio darbo kompleksiškumas. Analizės tikslas – atskleisti santykį tarp socialinių darbuotojų elgsenos sprendžiant konfliktus ir emocinių reakcijų patiriant pokyčius. Tyrimo rezultatai rodo, kad nepastovus, mobilus, rizikingas socialinis darbas lemia daugialypes emocines reakcijas. Profesiniai konfliktai ir pokyčiai gali tapti teigiamų emocinių reakcijų šaltiniu ir organizacijos vystymosi motyvu. Lygiaverčiai ir atviri profesiniai santykiai, net ir esant pokyčiams bei konfliktams, gali determinuoti socialinio darbuotojo energiją, kūrybiškumą, entuziazmą. Organizacinė kultūra nulems, ar darbuotojai išnaudos kompleksinius profesinius iššūkius savo profesinio tapatumo stiprinimui ir profesinės (...) veiklos tobulinimui, ar, priešingai, jų vengs ir taip skatins profesinį susvetimėjimą. Socialinis darbuotojas, spręsdamas daugiaplanes socialines problemas, susiduria su organizaciniais kompleksiniais pokyčių, konfliktų ir emocinių reakcijų iššūkiais, todėl yra būtinas socialinio darbuotojo reflektyvumą skatinantis ir palaikantis organizacinis klimatas ir supervizija kaip profesionali pagalba. (shrink)

2003 metais publikuoti Peterio Lyndso darbai sukëlë didelá susidomëjimà iðkelta judëjimo neapibrëþtumo problema. Kai kurie mokslininkai autoriaus idëjas teigë esant vienu svarbesniu poeinðteininiu atradimu erdvës ir laiko problematikoje. Pirmoje straipsnio dalyje bendrais bruoþais aptariama judëjimoneapibrëþtumo problema, pagrindiná dëmesá skiriant akimirkos–intervalo kontroversijai ir „menamojolaiko“ kritikai. Antroji dalis atskleidþia P. Lyndso argumentacijos nepakankamumà sprendþiant ZenonoElëjieèio aporijas. Be to, pateikiamas naujas originalus „Achilo ir vëþlio“ aporijos sprendimo bûdas.Galiausiai parodoma, kad nors P. Lyndso idëjos yra ádomios filosofine prasme, taèiau nëra traktuotinoskaip revoliucingas atradimas erdvës (...) ir laiko tyrimø sferoje.Reikðminiai þodþiai: laikas, erdvë, aporija, neapibrëþtumas, akimirka, intervalas. (shrink)