Šio straipsnio tikslas – bendrais bruožais aptarti reduktyvizmo raišką šiuolaikinėje analitinėje sąmonės, moralės, veiksmo ir priežastingumo filosofijoje bei įvertinti redukcijos strategijų šiose filosofijos šakose panašumus ir skirtumus. Straipsnyje aptariamos šešios reduktyvizmo strategijos – sąvokų sinonimija paremta redukcija, a posteriori tapatybės tezė, analitinis funkcionalizmas, anomalusis monizmas, analizė pasitelkiant pareities sąvoką, konceptualinė analizė be sąvokų sinonimijos – ir konstatuojama, kad skirtingose filosofijos srityse šios strategijos reiškiasi skirtingai, taip pat yra skirtingai kritikuojamos ir interpretuojamos. Straipsnyje mėginama paaiškinti kai kuriuos šių skirtumų ir daroma (...) išvada, kad šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje neperspektyvu kalbėti apie reduktyvizmą apskritai, kaip vieną visas sritis apimantį reiškinį, paremtą visas reduktyvistines koncepcijas vienijančiu reduktyvizmo modeliu, forma ar vizija. (shrink)

Funkcinës psichiniø savybiø analizës atveriama jø materialiojo ákûnijimo ávairovës galimybë verèia materialistiná monizmà sàmonës filosofijoje formuluoti ne psichiniø ir fiziniø savybiø tapatumo, bet pirmøjø pareities nuo antrøjø tezæ. Pareities sàvoka sàmonës filosofijoje iðreiðkia minimalius reikalavimus fizikalistinëms teorijoms – paneigus pareities fizikalizmà bûtø paneigtos ir stipresnës fizikalizmoversijos. Straipsnyje tyrinëjama fizikalizmo kritika paremta vadinamuoju kokybiø perkeitimo galimybës argumentu. Parodoma, kad, viena vertus, toks argumentas negali bûti atremtas nuorodomis áempirinius duomenis, nes svarstoma hipotetinë situacija numano jos empiriná nestebimumà; kita vertus, jei svarstoma situacija (...) ið tikrøjø yra galima, tai kokybinës psichinës charakteristikos niekaip nërasusaistytos funkciðkai ar fiziologiðkai apraðomais ryðiais, vadinasi, antireduktyvistinæ iðvadà galima grástisvarstant ne tik atvejus, kai kokybës perkeistos, bet ir kai jø apskritai nëra.Pagrindiniai þodþiai: sàmonës filosofija, fizikalizmas, funkcionalizmas, pareitis, perkeistos kokybës. (shrink)

Socialinę raidą, socialinę kaitą ir dinamiką įvairūs autoriai interpretuoja skirtingai, bet dažniausiai vartoja šią kategoriją kaip sinonimus. Galima teigti, kad šiuolaikiniame pasaulyje išryškėja takoskyra tarp modernaus ir klasikinio požiūrio, bet riba tarp postmodernumo ir modernumo išlieka iki galo neapibrėžta. Moderni socialinė raida – tai skirtingose kultūrose (ne vien vakarietiškoje kultūroje) egzistuojančių elgesio tradicijų transformavimas, keitimas ar laikysena jų atžvilgiu, kuri labiau grindžiama racionaliais veiksmais. Modernumas – sąvoka, parodanti socialinės raidos rezultato naujumą, kuris charakterizuojamas tam tikrų rodiklių visuma. Tad modernioje visuomenėje (...) vyksta nuolatinis tranzitas nuo elgesio tradicijų per pokyčius į ateitį, kurią galime ekstrapoliuoti kaip sistemą, o ne atskirų požymių bendrybę. Modernią socialinę raidą galime apibūdinti vertindami pokyčius ir panaudodami indikatorius iš skirtingų mokslininkų darbuose išsiskirtų aštuonių rodiklių grupių: socialinė struktūra, gamybinė jėga, infrastruktūra, verslumas, globali komunikacija, politinė struktūra (demokratija), urbanizacija, teritorinė hierarchinė sistema. (shrink)

Dans ce m?moire nous nous proposons d?examiner le rapport qu?il peut y avoir entre, d?une part, le dualisme de Descartes et, de l?autre, son affirmation que l?homme repr?sente une unit? substantielle de l??me et de corps. En effet, nous nous effor?ons de d?montrer qu?en voulant concilier sa conception de la diff?rence r?elle avec sa propre d?finition de l??tre humain, le philosophe ne s?appuyait pas seulement sur St. Augustin mais aussi bien sur St. Thomas d?Aquin. U ovom se radu ispituje odnos (...) izmedju Dekartovog dualizma i njegovog stava da je covek supstancijalno jedinstvo duse i tela. Tu se nastoji pokazati da se filozof nije oslanjao samo na Avgustina nego i na Akvinskog onda kada je svo ju realnu razliku pokusao da pomiri s vlastitim odredjenjem ljudskog bica. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet élan (...) prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Straipsnyje analizuojamas vėlyvasis Platono pilietinio dalyvavimo modelis santykyje su šiuolaikine pilietine teorija. Straipsnyje teigiama, kad nors platoniškasis modelis atitinka tokius įprastus pilietinėms teorijoms kriterijus kaip lygybė, autonomija ir įgalinimas, esminė sąvoka norint suprasti šį projektą yra nuosaikumas. Būtent nuosaikumas struktūruoja ir vienija skirtingus šio modelio sudedamuosius elementus (įstatymų valdymas, preambulių įtikinimas, įgalinanti ekonomika ir švietimas) bei paaiškina, kokia yra esminė asmeninė dispozicija norint pasiekti stabilios ir racionalios politinės tvarkos.

Straipsnyje svarstoma galimybė, ar ritmo konceptas, funcionuojantis Gillesio Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose, negalėtų padėti atsekti minties judėjimo linijų nuo filosofijos link skirtingų meno formų ir atgal. Pradedant nuo dinaminės problemų ir sąvokų kartografijos, kurią kaip tinkamą tokiems minties eksperimentams įžvelgė Anne Sauvagnargues, Jamesas M. Buchananas, Ronaldas Bogue, Stephenas Zepke, šiame tyrime siūloma sąvoka ritmas yra tinkama kaip siejamoji galimų filosofijos ir įvairių menų sankabos jungtis. Ritmas Deleuze’o ir Guattari tekstuose tampa filosofine sąvoka ir įgauna ontologinį statusą, transcenduojantį siauras filosofijos (...) ir meno apibrėžtis. Ji funkcionuoja tarpinėje teritorijoje: tarp minties, garso, žodžio ir vaizdo, meno kūrinio, filosofijos, gyvenimo. Būtent žvelgiant iš tokios ontologinės perspektyvos, ši sąvoka įgauna galią atverti ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, genealoginius meno kaip tapsmo aspektus. (shrink)

The 1951 Convention Relating to the Status of Refugees and the 1967 Protocol Relating to the Status of Refugees embody fundamental provisions of refugee law. However, since the adoption of these documents the world has changed dramatically and the laws are not developing fast enough in order to catch up with dynamically changing contemporary situations. The application and interpretation of definition of a refugee was developed through traditional practice of Western states, which was influenced by two world wars and the (...) Cold War, when refugees from Africa or Asia were uncommon. The Qualification Directive specifically aims at ensuring that the member states apply common qualification criteria for persons who need international protection in line with the 1951 Convention Relating to the Status of Refugees. The author supports the statement that the Qualification Directive in principle aims at bringing back under the definition of refugee those, who have been left outside of its scope during the last decades as a result of the restrictive interpretation and application of the definition of refugee. (shrink)

Internal protection alternative (further—IPA) as the element of refugee definition is interpreted very differently in the practice of the State Parties to the 1951 Convention and the 1967 Protocol relating to the Status of Refugees (further—Geneva Convention). Thus it is important to regulate this concept clearly in the EC directive 2004/83/EB (further—Qualification directive) and its coming amendments. The definition of the IPA concept does not contain adequate criteria for assessing the level and effectiveness of protection required, in line with the (...) Geneva Convention and the ECHR, thus allowing Member States to reject claims and return applicants to their country of origin despite the lack of effective protection. Moreover, this concept is defined in a broad and vague manner which creates a risk of diverse recognition practices. (shrink)

In 2011 there are 76 countries of the world still criminalising same-sex sexual acts between consenting adults. In seven of those countries homosexual acts are punishable with death penalty (i.e., Mauritania, Sudan, the northern states of Nigeria, the southern parts of Somalia, Iran, Saudi Arabia, Yemen). Homophobic (transphobic) attitudes are also frequent in many societies. However, the LGBT asylum seekers are frequently left outside the refugee definition due to many refugee qualification problems in LGBT cases. Therefore, in this article the (...) author aims to describe the main refugee qualification problems in LGBT asylum cases (i.e., criminalisation; state protection against non-state persecution; concealment of sexual or gender identity; internal protection) and propose their solutions. Council Directive 2004/83/EC of 29 April 2004 has several important provisions including LGBT asylum seekers into otherwise gender-neutral refugee definition. Today these provisions need to be correctly interpreted and transposed into practice of the Member States. (shrink)

Straipsnyje tiriamos dvi XX a. viduryje iðplëtotos funkcionalistinio sàmonës aiðkinimo kryptys: D. Armstrongo ir D. Lewiso analitinis funkcionalizmas ir H. Putnamo komputacinis funkcionalizmas. Siekiamaparodyti, kad ðios dvi kryptys ið esmës sutampa metodologiniu poþiûriu, taèiau jø atstovai suteikiasavøjø teorijø metodologiniam pagrindui skirtingas ontologines interpretacijas. Sutardami, kad fizikinio bûvio ir funkcinio bûvio sàvokos skiriasi, jie nesutaria dël to, ar funkcinio bûvio sàvokà reikialaikyti iðskirianèia atskirà ontologinæ bûviø kategorijà, ar ði sàvoka iðreiðkia tik skirtingà tø paèiø fizikiniø bûviø identifikavimo realiame pasaulyje bûdà. Ðiame (...) nesutarime ið esmës uþsimezga ðiuolaikineisàmonës filosofijai bûdinga kontroversija klausimu: savybiø ontologija turi bûti rekonstruojama intensiniu ar ekstensiniu pagrindu?Pagrindiniai þodþiai: funkcionalizmas, materializmas, ávairiopa realizacija, reduktyvistinës sàmonës teorijos. (shrink)

Laisvalaikis yra ne tik žmogiškųjų veiklų būtinoji sąlyga, bet ir galutinis jų tikslas. Jis įprastai suvokiamas kaip savitikslė kontempliacijos būsena. Tačiau toks požiūris iškelia klausimą apie visuotinį laisvalaikio prieinamumą. Aristotelio etinės ir politinės teorijos reikalauja, kad laisvalaikis būtų laikomas visuotinai praktikuojamu gyvenimo būdu, tačiau paprastiems žmonėms kontempliatyvusis laisvalaikis atrodo nepraktiškas. Šią problemą galima spręsti iš esmės dviem požiūriais: (a) laisvalaikyje įžvelgiant dvi rūšis arba (b) praplečiant semantinę laisvalaikio sąvokos aprėptį. Tačiau abu šie požiūriai susiduria su tam tikromis problemomis. Siūlau naujai (...) apibrėžti laisvalaikį kaip moralinę-psichologinę sąvoką, derančią su prielaidaujama sielos hexis būsena. Pagal tokį apibrėžimą laisvalaikis būtų traktuojamas kaip kertinė žmogiškoji būklė, atverianti galimybę spręsti visuotinio laisvalaikio prieinamumo problemą. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė (...) ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje. (shrink)

Nakon ukazivanja na razlicite religijske koncepcije porekla zla, autor se usredsredjuje na razmatranje hinduizma kao tipicnog primera monizma. Buduci da su indijska bozanstva zapravo manifestacije vecnog pranacela, ona u sebi sadrze jedinstvo suprotnosti, tj. imaju i svetlu i mracnu stranu. Zlo koje pogadja pojedinca tumaci se kao ogresenje o univerzalni kosmicki i moralni poredak. Ucenje da covekovu sudbinu odredjuju njegova dela iz prethodnih inkarnacija gotovo je opsteprihvaceno u Indiji. Ideja karme u isti mah obezbedjuje kosmicku pravdu i lisava Boga odgovornosti (...) za zlo u svetu. Apersonalni zakon karme ima takodje i pedagosku funkciju. Citav svet je proistekao iz brahmana i nalazi se u procesu evolucije. Kroz brojne zivote i razlicita iskustva, trpeci posledice svog ponasanja, individua stice duhovnu pouku. U vremenima kosmickih kriza, kada zlo preovladava svetom, Visnu se inkarnira u liku avatara da bi pobedio zlo i obnovio blokiranu evoluciju. Mada zlo biva porazeno, ono ipak ne moze biti sasvim iskorenjeno iz fizickog sveta. Spasenje je za coveka moguce tek kad sagori ego i, prosvetlivsi se transcendira sferu dualnosti. (shrink)

Loginis būtinumas yra kertinė sąvoka interpretuojant loginį sekimą, tačiau diskusijos apie loginio būtinumo kilmę yra retos. Šiame straipsnyje atkreipiu dėmesį į vieną ypatingą reiškinį, kuris implikuoja, kad ne tik modelio teorijos tradicija, tačiau ir esencialistinis požiūris į loginį būtinumą gali jo kilmę sieti su loginėmis konstantomis ar loginėmis sąvokomis. Aš teigiu, kad, laikantis ankstesnės tradicijos, loginės konstantos galėtų būti asimiliuotos su priimtinų modelių apribojimais ir kad loginio būtinumo šaltinį yra labiau tikėtina aptikti modeliuose; laikantis antrojo požiūrio bei skolinantis idėjų iš (...) pirmojo, loginio būtinumo kilmė turėtų būti aptikta prigimtyje to, kam modeliai atstovauja, t. y. situacijose. (shrink)

Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Dworkino pastanga rasti labiau praktinę patirtį atliepiantį moralinės tiesos supratimą yra pagrįsta, jo tikslas tokį supratimą plėtoti pasiliekant moralės objektyvumo sąvoką yra problemiškas. Straipsnio tikslas – įrodyti, kad reikėtų žengti vienu žingsniu toliau nei Dworkinas ir atsisakyti pačios moralės objektyvumo sąvokos. Kadangi moralės objektyvumas pačia savo samprata oponuoja bet kokiam subjektyvumui, jis yra vidujai nesuderinamas su tokia praktinės tikrovės patirtimi, kokią mes turime kaip asmenys iš pirmojo asmens, subjektiškos, pozicijos. Kitaip tariant, Dworkino siekis peraiškinti moralės (...) objektyvumą kaip kylantį iš pirmojo asmens perspektyvos yra vidujai prieštaringas. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl ir kaip būtent moralinio tikrumo samprata galėtų žymiai adekvačiau įgyvendinti Dworkino siekį rasti labiau praktinį moralinio sprendinio ir moralinės tiesos supratimą. Ši moralinio tikrumo samprata, kaip alternatyva moraliniam objektyvumui, yra plėtojama remiantis vokiečių filosofo Roberto Spaemanno asmens ontologija. (shrink)

Ovim se radom želi prikazati polazna osnova Hobbesovog filozofskog mišljenja. Ona je važna jer je prisutna u svim segmentima njegove filozofije – negdje eksplicitno, a negdje implicitno. Tematizirajući o prvoj filozofiji, Hobbes je pokazao svoja osnovna gledišta kojim želi pokazati znatno razlikovanje od Aristotela i skolastike. Inspiriran dostignućima moderne znanosti svoju filozofiju usmjerava prema mehanicizmu i materijalizmu. Napuštajući tradicionalnu metafiziku, koja je u centar zbivanja stavljala bitak, Hobbes pokazuje privrženost logici i epistemologiji. Taj način filozofiranja omogućuje mu drugačije sagleda realnost (...) od onoga kako je bila poimana kod njegovih prethodnika. Hobbes stvarnost objašnjava kao gibajuću materiju koja se najvjerodostojnije razotkriva proučavajući mehaničke zakone. On nije pokazao samo svoje filozofsko razlikovanje spram prethodnika već i spram suvremenika. Osobitu pažnju plijeni njegova kritika Descartesova dualizma koji razdvaja um i tijelo na dvije metafizičke supstancije.The purpose of this paper is to show the starting point of Hobbes’ philosophy, which is important because it is present in all aspects of his philosophy – sometimes explicitly and sometimes implicitly. In terms of subject of the first philosophy, Hobbes presented his basic views which significantly differ from Aristotle’s and scholasticism. Inspired by the achievements of modern science, he directed his thoughts towards philosophy of mechanicism and materialism. By abandoning traditional metaphysics, which placed the concept of being in the center of attention, he showed great commitment to logic and epistemology. This mode of philosophizing allows him to perceive reality differently than his predecessors. Hobbes explains reality as moving matter which is best disclosed through study of mechanical laws. He not only demonstrated his philosophical distinctions from the predecessors, but also in relation to contemporaries. Particular attention draws his criticism of Descartes’ dualism which separated mind from the body in two metaphysical substances. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje nagrinėjama atskyrimo (khōrismos) sąvoka (tezė, kad eidai ir skaičiai egzistuoja atskirai (khōris) nuo jusliškai suvokiamų esybių) bei jos kritika Aristotelio Metafizikoje. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Aristotelis Metafizikoje eidų ir skaičių atskyrimo doktrinas kritikavo skyrium viena nuo kitos (kaip dvi Platono metafizinio mokymo dalis), vis dėlto jas laikė neatskiriamai susijusiomis – iš skaičių atskyrimo, pasak Aristotelio, kildintinas ir eidų atskyrimas jusliškai suvokiamų objektų atžvilgiu. Ši straipsnio pagrindinė tezė grindžiama bendra Metafizikos knygų (...) M ir N problemine struktūra, Aristotelio pateikiamais liudijimais apie eidų teorijos atsiradimą bei šių liudijimų interpretacija remiantis senovės graikų mąstymui būdingu skaičiaus fenomeno suvokimu. (shrink)

Visuomeniniame gyvenime „gerovės valstybės“ sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Dėl to kyla įvairiausių konceptualių painiavų. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos įtakingiausios gerovės valstybės sampratos tikintis, kad tai padės pasiekti skirtingas politines pažiūras ar nuostatas ginančių tyrėjų tarpusavio supratimą. Tomis įtakingiausiomis gerovės valstybės vizijomis laikoma klasikinio liberalizmo ar libertarizmo siūloma procedūrinio gerovės modelio teorija, pagal kurią laisvė, laisvosios verslininkystės sistema ir privati nuosavybės teisė laikoma pagrindinėmis priemonėmis gerovei pasiekti. Antrasis gerovės valstybės modelis yra tas, su kuriuo dažniausiai tapatinama gerovės valstybė. Tai paternalistinis paskirstomosios gerovės (...) modelis, kuris paprastai siejamas su socialdemokratine politine doktrina. Straipsnyje parodoma, kad šis modelis susiduria su loginio nuoseklumo problemomis. Trečiojo gerovės valstybės modelio šiais laikais laikosi krikščioniškasis socialinis mokymas, nors pagrindinius jo principus suformulavo dar Aristotelis. Šis modelis remiasi bendruoju gėriu kaip esminiu valstybės tikslu ir gali būti vadinamas tiksliniu gerovės valstybės modeliu. Išoriškai jis panašus į skirstomosios gerovės modelį, tačiau jo esmė yra kita. Jis yra logiškai nuoseklus, nors ne visiems priimtinas dėl savo filosofinių principų. (shrink)

Straipsnyje aiškinamasi, kokiu mastu gando prigimties specifika nulemia jo tyrimo teo­rinių prieigų galimybes. Parodoma, kad gando kaip kultūros reiškinio tyrimo galimybes apsunkina jo rekonstravimas – autentiško gando ir jo turinio (pagrindinės minties) atkūrimas. Gando informacija apie asmenį, įvykį tampa socialiai pastebima (reikšminga) tik tarpasmeninio bendravimo kontekste. Tačiau kol ši informacija neperduota, tol ji nėra reikšminga kaip socialiai pastebimas įvykis. Gando informacijos perdavimas galimas tik esant, viena vertus, ypatingam kontaktui tarp informacijos perdavėjo ir priėmėjo, pasižyminčiam priimamumu ir atlaidumu dėl jos nepakankamo (...) pagrįstumo, kita vertus, ir atitinkamoms perdavimo procedūroms, kurios leistų transformuoti gautą informaciją į atitinkamas žinojimo formas, universalias ir suprantamas įvairiems sluoksniams ir socialinėms grupėms. Būtent tai ir sudaro prielaidas gando kaip kultūrinio reiškinio tyrinėjimo daugiaaspektiškumui, o patį gandą daro tarpdalykinio tyrimo (filosofinio, sociologinio psichologinio ir komunikacinio) objektu. (shrink)

Straipsnyje analizuojamas kultūrinis vartojimas ir jo ypatumai skirtinguose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyvenamuosiuose rajonuose. Laikant kultūrinį vartojimą socialinių skirtumų ir socioerdvinių pasidalijimų žymeniu, mėginama išsiaiškinti santykį tarp kultūrinio vartojimo ir jį lemiančių veiksnių. Straipsnyje remiamasi Pierre’o Bourdieu kultūrinio kapitalo sąvoka (1984) ir paskutiniuoju dešimtmečiu plačiai vykstančia teorine diskusija apie homologija, individualizacija ir visaėdiškumu / vienaėdiškumu grįstą kultūrinį vartojimą. Aptarta kultūrinio vartojimo dinamika liudija, kad lyties, išsilavinimo, šeiminės padėties ir etninės kilmės kintamieji stipriai veikia kultūrinį vartojimą. Tačiau kartu vis daugiau vartotojų (...) šiuo metu tampa kultūriniais visaėdžiais (angl. cultural omnivores), kurie plačiai naudojasi tiek aukštosios, tiek populiariosios kultūros gaminiais. Kita vertus, Lietuvos kultūrinio vartojimo žemėlapis Lietuvos miestuose gana diferencijuotas: mažiausiai tiek elitinės, tiek populiariosios kultūros yra linkę vartoti Lietuvos miestų darbininkų klasės gyvenamieji rajonai, tarpinę poziciją užima miestų centrų ir daugiabučių mikrorajonų gyventojai, o didžiausi kultūriniai visaėdžiai yra priemiesčių gyventojai. (shrink)

Od objavljivanja Chalmersova utjecajnog rada The Conscious Mind , bilo je uobičajeno dijeliti filozofijske probleme svijesti na dvije grupe. Dok se tzv. »teški problem svijesti« tiče prirode fenomenalne svijesti i perspektive prve-osobe, »laki problem svijesti« uglavnom se bavi pojmom intencionalnosti. No je li stvarno moguće potpuno istraživati intencionalnost bez uzimanja u obzir iskustvene dimenzije? I vice versa, je li moguće razumjeti prirodu subjektivnosti i iskustva ako ignoriramo intencionalnost, te, ne izlažemo li se tako riziku ponovnog postavljanja kartezijskog dualizma subjekt-svijet, koji (...) ignorira sve obuhvaćeno frazom »bitka-u-svijetu«? U mom članku, istražit ću da li su fenomenalna svijest i intencionalnost dvije strane istoga novčića što se ne mogu razdvojiti a da se počini pogreška razdiobe.Since the publication of Chalmer’s influential work, The Conscious Mind , it has been customaryto divide the philosophical problems of consciousness into two groups. Whereas the socalled“hard problem” of consciousness concerns the nature of phenomenal awareness and thefirst-person perspective, the “easy problems of consciousness” mainly concern the notion of intentionality.But is it really possible to investigate intentionality thoroughly without taking the experientialdimension into account? And vice versa, is it possible to understand the nature of subjectivityand experience if we ignore intentionality, or do we not run the risk of thereby reinstating a Cartesiansubject-world dualism that ignores everything captured by the phrase “being-in-the-world”? Inmy article, I will inquire whether phenomenal consciousness and intentionality are two sides of thesame coin that cannot be separated without committing a fallacy of division. (shrink)