Straipsnis skirtas palyginti Arvydo Šliogerio ir Martino Heideggerio hominizuotos Būties sampratoms jų meno filosofijose. Šio tikslo siekiama pasitelkiant jų pasirinktų tapybos kūrinių interpretacijas – Šliogerio atveju pasirinktas Paulio Cézanne’o paveikslas Didžioji pušis, o Heideggerio atveju pasirinktas Vincento van Gogho paveikslas Batų pora. Straipsnio autorius pateikia argumentus, kaip pasirinktas Šliogerio meno kūrinys koreliuoja su jo aristoteliška substancinio individo koncepcija. Sykiu parodoma, kaip nuosekliai evoliucionavo Šliogerio hominizuotos Būties kritika nuo knygos Daiktas ir menas iki veikalo Transcendencijos tyla. Straipsnio pabaigoje išryškintas Šliogerio prieštaravimas (...) sau dėl dviejų nesuderinamų menininko samp­ratų: pirmas apie Menininką-žmogų, įliejantį „daugiau Būties“ į daiktą meno kūrinyje, negu kad tos Būties yra tame daikte gamtoje; antras apie tikrąjį Menininką-gamtą, kuris duoda daiktui „daugiau Būties“, negu jos randame žmogaus rankdarbyje. (shrink)

Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą“ arba kaip „pirmumą būtyje“. Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18–27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar (...) labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis. (shrink)

Straipsnyje aptariami pagrindinių fizinio ugdymo koncepcijų filosofiniai aspektai pabrėžiant filosofijos kaip temiškai neredukuoto mokslo tarpdalykinę reikšmę. Fizinio ugdymo tikslų ir metodų konceptualizavimas neišvengiamai suponuoja vienokią ar kitokią kūno sampratą. Straipsnio autoriai remiasi principine nuostata, kad filosofinei refleksijai sportas ir fizinis aktyvumas atsiskleidžia kaip tam tikros žmogaus saviaktualizacijos formos. Straipsnyje atskleidžiama fizinio ugdymo koncepcijų kaitos sąsaja su filosofinio požiūrio į kūną pokyčiais, išryškinami holistinio požiūrio į individą ir jo ugdymą formavimosi esminiai etapai.

Straipsnyje nagrinėjami kūrybos socialinės aplinkos, kūrėjo bei kūrybos visuomenės santykio klausimai. Plėtojamos tezės: 1) bet kokia kūryba suponuoja socialumą, tačiau ne atvirkščiai: ne bet kokia socialinė aplinka suponuoja kūrybą; 2) naujos meno krypties pradininkas ir išbaigėjas – du asimetriški socialine prasme poliai: pradininkas asocialus pirmtakų atžvilgiu, bet socialus savo pasekėjų atžvilgiu; išbaigėjas, atvirkščiai, asocialus epigonų ir pamėgdžiotojų atžvilgiu, bet socialus savo pirmtakų atžvilgiu; 3) kuo individas labiau iškilęs virš savo socialinio fono, tuo labiau tikėtina, kad jis – įžymus; 4) (...) iškilumas (iškilimas) didina asocialumo riziką; 5) kūrybos visuomenės ugdymas pastatytas ant meno (su)vartojimo kortos. (shrink)