The Czech Republic today belongs to the minority of European republics whose presidents are elected indirectly. It is a paradox that, even when direct election of the President has stable support not only of the majority of Czech society but also of the majority of parliamentary parties, this issue is constantly only discussed. Should direct election gain passage in the Czech Republic, there are formally better preconditions for this than there were in the past. With regard to the fact that (...) a change in the manner of the election of the Head of State hides in itself the potential to impact the functioning of the whole constitutional system, it is worth it to follow how this problem conceived in the Czech Republic. This article is devoted to the standing of the President of the Republic in the contemporary Czech constitutional system and to considerations about direct election from the year 1918 to the present. Attention is also devoted to the difficulties which it is necessary to come to terms with during a potential change in the manner of the election of the President if the current balance of powers between the constitutional organs is to remain preserved. (shrink)

Visuomeniniame gyvenime „gerovės valstybės“ sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Dėl to kyla įvairiausių konceptualių painiavų. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos įtakingiausios gerovės valstybės sampratos tikintis, kad tai padės pasiekti skirtingas politines pažiūras ar nuostatas ginančių tyrėjų tarpusavio supratimą. Tomis įtakingiausiomis gerovės valstybės vizijomis laikoma klasikinio liberalizmo ar libertarizmo siūloma procedūrinio gerovės modelio teorija, pagal kurią laisvė, laisvosios verslininkystės sistema ir privati nuosavybės teisė laikoma pagrindinėmis priemonėmis gerovei pasiekti. Antrasis gerovės valstybės modelis yra tas, su kuriuo dažniausiai tapatinama gerovės valstybė. (...) Tai paternalistinis paskirstomosios gerovės modelis, kuris paprastai siejamas su socialdemokratine politine doktrina. Straipsnyje parodoma, kad šis modelis susiduria su loginio nuoseklumo problemomis. Trečiojo gerovės valstybės modelio šiais laikais laikosi krikščioniškasis socialinis mokymas, nors pagrindinius jo principus suformulavo dar Aristotelis. Šis modelis remiasi bendruoju gėriu kaip esminiu valstybės tikslu ir gali būti vadinamas tiksliniu gerovės valstybės modeliu. Išoriškai jis panašus į skirstomosios gerovės modelį, tačiau jo esmė yra kita. Jis yra logiškai nuoseklus, nors ne visiems priimtinas dėl savo filosofinių principų. (shrink)

Straipsnyje parodoma, kad valstybės puoselėjamos vertybės (gėris, gerovė) – nėra mūsų, kaip individų, „vidinės vertybės“. Mūsų požiūris į tai, kas yra gerovė, nulemtas vidinės patirties, idealų ir prioritetų. Todėl tas valstybės siūlomas vertybes (gerovės supratimą) mes visada turime „pamatuoti“ pagal savąsias nuostatas, savo vertybių masteliu. Kadangi valstybės siūlomos vertybės yra „išorinės“ individo atžvilgiu, tai privalu jas ne tik aiškiai įvardyti, bet ir kritiškai įvertinti, siekiant išsiaiškinti, kokiu mastu jos eina su prievarta (koks jų „prievartos koeficientas“) ir kokiu (...) mastu jos pripažįsta individo teisę rinktis. Nors valstybės tikslai ir siūlomos vertybės yra išorinės individo atžvilgiu, tačiau norint jas realizuoti valstybei privalu ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad žmonės jas priimtų, rasti joms adekvačią išraišką. Kitaip tariant, visi valstybės siekiai turi būti derinami su visuomenės narių siekiais ir optimaliausiu būdu tuos jų siekius išreikšti. Tik tuo atveju valstybės tikslai, puoselėjamos vertybės iš „išorinių“ gali virsti „vidinėmis“ – tapti individui savos ir daugiau ar mažiau priimtinos. O veikdamas sąmoningai ir kryptingai jis tuo pačiu padės valstybei realizuoti ir jos iškeltus tikslus. (shrink)

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti (...) tik visa tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. (shrink)

Globalizacijos procesų sparta, europinė integracija, ekonomikos internacionalizacija, teritorinis mobilumas, migracija ir dažnėjantis bendravimas tarp skirtingų kultūrų sudaro prielaidas diskutuoti apie tautinio tapatumo svarbos mažėjimą, nykimą ar fragmentaciją. Šioje mokslinės literatūros ir tyrimų analizėje pristatomi skirtingo pobūdžio tyrimai, atlikti Lietuvoje ir užsienyje. Apžvelgiant itin skirtingus forma, bet turinčius temos bendrumų duomenis, siekta pabrėžti, kad tiek teoriniai, tiek metodologiniai, tiek praktiniai įvairių krypčių mokslininkų debatai apie tautinio tapatumo problematiką nėra pasibaigę. Straipsnyje pateikta mokslinių straipsnių, studijų ir tyrimų analizė bei teorinis ir metodologinis (...) globalizacijos procesų daromo poveikio tautinio tapatumo transformacijoms pagrindimas, kuris remiasi tiek sociologinių tyrimų analize, tiek ir tarpdisciplininiais tyrimais grįstų darbų palyginamąja analize. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama valstybės identiteto samprata, jo sudedamųjų dalių išskyrimo bei operacionalizavimo empiriniams tyrimams problema. Valstybės identitetas kaip socialiniams mokslams tinkamas ir pritaikomas kintamasis yra sunkiai nusakomas dėl savo daugiapusiškumo, tačiau Vakarų šalyse tokie teoriniai bandymai (kartais iš dalies ir empiriniai) yra atliekami. Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE).“ Sutarties Nr. VAT-41/2012.

Legal acts of the Republic of Lithuania establish several types of material liability of workers engaged in labour (professional) relations: material liability applied pursuant to the Labour Code of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LC) and material liability applied pursuant to the Law on Public Service of the Republic of Lithuania (hereinafter referred to as the LPC). In the present article, theoretical and practical aspects of material liability of Lithuanian public servants for material damage caused are (...) analysed. The authors of the article study the conditions for the application of the material liability and identify the main circumstances that must be determined in applying this type of legal compulsion. Furthermore, the authors investigate the relation between the material and disciplinary liabilities, study the limits of the application of labour law norms (that regulate material liability of employees) and civil law norms (regulating personal civil liability) in professional legal relations, identify the means and procedure for solving disputes arising in the application of the material liability. Practical mistakes in the application of the material liability of public servants and violations are analysed on the basis of a rather sparse case-law of the Supreme Administrative Court of Lithuania related to the material liability. (shrink)

There are two types of responsibilities of civil service enshrined in the Law of the Republic of Lithuania on the Civil Service – disciplinary and material liability. Disciplinary liability is the structural part of the Lithuanian civil service. It directly impacts the frame of the civil service, improves the image and gives people’s trust. That is the main reason to analyse the legal base and the practical application of the disciplinary liability in analytical-critical way. The article deals with the theoretical (...) and practical aspects of the responsibility of civil servants. This article also covers the peculiarities of the concept of disciplinary liability in order to reveal the procedural grounds of application of this kind of liability and the consequences for the status of a civil servant. The authors also analyse practical situations of demarcation between disciplinary and administrative liabilities. One part of the article is devoted to the analysis of procedural application of the disciplinary liability issues. The main goal of the article is to discuss problematic aspects of executing stage. The authors of the article come to the conclusion that there are two types of civil servant liabilities laid down in the Law – disciplinary and material liability. Taking into account the results of the analysis, it must be stated that the same things are defined differently in the legal acts. Disciplinary liability must be applied to civil servants and to public officers, whereas other kinds of liability must be applied to persons working on the basis of contracts. Moreover, the authors of the article draw the conclusion that the procedural mistakes made while applying disciplinary liability cannot fully eliminate the results of punishment. Here it must be clarified whether the rights of a civil servant were not restricted and whether the impartiality of the disciplinary inspection was guaranteed. That kind of analysis of procedural mistakes allows us estimating their status and the ultimate impact on the legality of disciplinary liability. (shrink)

Egzistencinės grėsmės, tokios kaip pandemija, karas, neteisėta migracija, priskirtinos didelio poveikio grėsmėms, nes destabilizuoja gerovės sistemas, kelia pavojų valstybės saugumui ir visuomenės sanglaudai. Grėsmių poveikį pirmieji pajunta socialiai pažeidžiami žmonės, todėl socialinės pagalbos sistemos turi transformuotis, kad atlieptų naujai atsiradusių pažeidžiamų grupių poreikius. Straipsnyje, remiantis literatūros analize, gilinamasi į sistemos atsparumo sampratą žvelgiant per asmeninių socialinių paslaugų (ASP) sistemos ypatumus. Pasitelkiant J. S. Colemano įžvalgas apie socialines sistemas, bendrą atsparumo koncepciją, kildinamą iš ekologinių sistemų teorijos, bei socialinės sistemos mikro-, (...) mezo- ir makrolygmenų tarpusavio sąveikos sampratą, konstruojama asmeninių socialinių paslaugų sistemos atsparumo išorinėms grėsmėms vertinimo koncepcija. Ja remiantis straipsnyje išplėtoti analizės rėmai leidžia identifikuoti skirtingas ASP sistemos gebėjimo keistis konfigūracijas bei jas lemiančius veiksnius. ASP atsparumo koncepcijos pagrindu buvo parengtas ir šiuo metu vykdomas empirinis tyrimas. (shrink)

Straipsnyje, remiantis antropologine literatūra, nagrinėjami etninio ir nacionalinio identiteto konstravimo ypatumai specifinėse, ribinių zonų (paribio), situacijose. Parodoma, kad ribinėse zonose gyvenantys žmonės neretai etniškai identifikuojasi su kaimyninėmis valstybėmis, yra veikiami jų politikos. Pastarosios daro įtaką žmonių supratimui apie priklausymą / nepriklausymą valstybei(-ėms), kuris remiasi tiek etniniais, tiek pilietybės (nacionalinio identiteto sritis) kriterijais. Tokio pobūdžio problemas nagrinėja politinė antropologija, kurios vienas iš tikslų yra atskleisti kasdienes žmonių ir valstybės(-ių) sąveikas. Ši politinės antropologijos sritis neretai įvardijama kaip ribų (angl. border) antropologija. (...) Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą projektą „Globalizacijos (transnacionalizmo) poveikis valstybinio ir tautinio tapatumo fragmentacijai (LIVE)“. Sutarties Nr. VAT-41/2012. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos Europos ir Lietuvos socialinės-politinės sąlygos kuriant gerovės valstybes. Teigiama, kad socialine-politine prasme pastebimi akivaizdūs poslinkiai iš „pasyvių“, tik į socialines išmokas orientuotų gerovės valstybių į įgalinančias, „aktyvią“ socialinę politiką propaguojančias gerovės valstybes. Tačiau neoliberalizmo puolimas, kuris tęsiasi jau kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek Rytų Europoje bei Lietuvoje, dažnai suponuoja tik gynybines pozicijas aktyvios socialinės politikos formavimo ir vykdymo atžvilgiu. Tokią nepalankią socialiniams procesams situaciją į palankesnę potencialiai galėtų pakeisti labiau tradicinės „kairiosios“ politikos vykdymas, tačiau tam nei Vakarų Europos, (...) nei tuo labiau Lietuvos socialdemokratinės jėgos nėra pasiruošusios ir nusiteikusios. Susidaro paradoksali situacija, kai neatidėliotiniems socialiniams uždaviniams spręsti nėra tinkamų politinių jėgų, o į tarptautinių socialinę apsaugą reglamentuojančių institucijų rekomendacijas neatsižvelgiama arba atsižvelgiama tik iš dalies. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „Kultūriniai žemėlapiai: filosofinės ir sociologinės perspektyvos“. Straipsnis atspindi konferencijos eigą, jame aptariamos pagrindinės pranešėjų idėjos ir kai kurios diskusijose išsakytos mintys. Tarp gausybės konferencijoje nagrinėtų temų humanitarinių ir socialinių mokslų teoriniai aspektai persipynė su taikomaisiais. Konferencijoje nagrinėtos fundamentalios „kultūros“ ir „natūros“ sąvokos, lietuviškoji ir europietiškoji tapatybė, juodojo metalo muzikos subkultūra, svarstyta apie gerovės valstybės modelius, mokslinių disciplinų kartografavimą, baroko ir postmodernizmo sąsajas, šiuolaikinę medijuotą kultūrą, kūrybines industrijas ir kt. Konferencijoje taip pat buvo nagrinėjami religiniai, politiniai, (...) ekonominiai, socialiniai, technologiniai šiuolaikinės kultūros ir visuomenės aspektai. (shrink)

In this article the author tries to answer the difficult question of the roots of the welfare state. The study of the French example shows that if some roots are ideological, at the same time they are sociological, too. In the article the main streams of ideological roots are described and conclusion is drawn that nowadays sociological issues are very important. The popularity of the welfare state shows that dismantlement is impossible in the democratic States. Yet, its crisis due to (...) its cost in a globalized world asks the question of the balance point between the fight against assistantship and maintenance of the redistributive nature of the welfare state. The answer to that question still remains the key challenge for European politicians. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš (...) tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – pateikti ir aptarti LMT paremto projekto (MIP-021/2011) metu sukurtą ir empiriniais tyrimo duomenimis pagrįstą koncepcinį įgalinančių socialinių paslaugų modelį Lietuvoje išryškinant ir palyginant įvairias socialinės politikos bei valstybės gerovės ideologijų sąsajas, taip pat atskleidžiant ir apibendrinant atlikto empirinio tyrimo duomenimis grįstus socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų vertinimus.

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje pradėjo formuotis laimės ekonomikos ir jos principus realizuojančios felicitarinės (felicitas – lot. laimė) politikos kryptis, kuri kartais įvardijama kaip „laimės revoliucija“. Kadangi „revoliucijos“ nevyksta be savo šalininkų, aktualus klausimas: „Ar Lietuvos visuomenė susipažinusi su šiomis idėjomis ir kokiu mastu jas palaiko?“ Ieškant atsakymo į šį klausimą, 2016 m. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa. Iš viso apklausta 1 001 suaugęs žmogus (18 metų ir vyresni).Apklausa parodė, kad apie laimės ekonomiką yra girdėję / skaitę (...) 11,0 % respondentų. Šiai „žinančiųjų“ grupei dažniau priklausė jaunesnio amžiaus, aukštesnio išsilavinimo, gaunantys didesnes pajamas žmonės. Nepaisant sąlyginai žemo laimės ekonomikos žinomumo, esminiam jos teiginiui – svarbiausiu Lietuvos valstybės tikslu turi tapti Lietuvos gyventojų laimė – pritarė absoliuti dauguma respondentų (81,1 %). Analogiški rezultatai gauti atliekant kokybinius laimės ekonomikos nuostatų tyrimus ir žvalgybines apklausas Lietuvoje bei Latvijoje. (shrink)

Straipsnio tikslas – parodyti modernios Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo proceso tęstinumą pasitelkus Lietuvos kultūros politikos raidos analizę. Kultūros politika analizuojama iš istorinės perspektyvos, remiamasi įvairių socialinių tyrimų duomenimis. Bibliotekos ir kultūros centrai laikomi vienomis svarbiausių institucijų, įgyvendinančių valstybės kultūros politikos tikslus.Atlikta analizė leidžia teigti, kad dabartinė Lietuvos kultūros politika užtikrina ne tiek Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo plėtrą, galinčią atremti globalizacijos iššūkius, kiek esamos padėties stabilumą. Pozityvių pokyčių kultūros politikoje stoka, turint omenyje ir įvairių institucijų bendradarbiavimą, ir veiklos koordinavimą, optimizavimą (...) bei kultūros įstaigų veiklos regionuose didesnį rėmimą, didina recesijos, t. y. lietuvių nutautėjimo ir nukultūrėjimo, grėsmę. (shrink)

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

Straipsnyje iš medijų studijų perspektyvos nagrinėjamos kūrybinių industrijų sritys, lyginami jų skirtingi sąrašai. Pasak autoriaus, tai – dinamiškas kultūros sektorius, kuris keičiasi plėtojantis tiek medijoms, tiek ekonomikai, tiek technologijoms. Skirtingi kūrybinių industrijų sąrašai liudija, kad jų ribos – neaiškios, dažnai susiklojančios. Nors kūrybinės industrijos papildo ir maitina viena kitą, jų teritorijos veikiau yra priešiškos. Valstybės politika jų atžvilgiu nors ir rodo dėmesį šiam sektoriui, kuris yra svarbus ekonomikai, dažnai dar labiau supriešina atskiras jo teritorijas. Apskritai kūrybinės industrijos iškyla kūrybos (...) visuomenėje, kuri drauge – postindustrinė, medijuota ir postmoderni. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas švietimo prieinamumas kaip vienas iš svarbiausių žmogaus gerovės kūrimo transformuotoje visuomenėje principų. Švietimo prieinamumas transformuotoje visuomenėje laiduoja asmens socialinį mobilumą, karjerą, pajamas, o tai pagrindiniai rodikliai, turintys įtakos valstybės gerovės indeksui. Taip pat pateikiamas atliktas empirinis tyrimas, kuriame atsispindi švietimo prieinamumo galimybės įvairių socialinių grupių atstovams.

Straipsnyje pateikiama transnacionalinės socialinės erdvės koncepcijų apžvalga ir socialinio mobilumo analizė transnacionalizmo kontekste gydytojų profesijos atveju. Kadangi ilgainiui teritorinį mobilumą keičia socialinis mobilumas, svarbu įvertinti migracijos kaip socialinio mobilumo kanalo reikšmę strategiškai svarbiai gydytojo profesijai. Taikant grafinę empirinių duomenų analizę buvo nustatyti reikšmingi šalių skirtumai gydytojų išsilavinimo, įgyto kitoje valstybėje, ar užsienio kilmės gydytojų atžvilgiu, todėl nepakanka kalbėti apie socialinį mobilumą vienos valstybės ribose. Transnacionalinės socialinės erdvės reikšmė auga dėl įvairių veiksnių: greičio įveikiant geografinius atstumus pokyčių, politinių sprendimų, ryškėjančių (...) ekonominių skirtumų tarp valstybių, socialinių tinklų plėtros ir kt. (shrink)

The article deals with the concept of the court’s fault in the action for damages against a state suffered due to infringement of European Union law. The author searches for the right position of the criterion in the system of the conditions of state liability and discusses whether European Union law establishes a uniform standard of fault, or at least the guidance on the application of the criterion that would enable uniform national judicial practices concerning state liability for the infringements (...) attributable to the courts of last instance. The article also analyses national legal regulation and jurisprudence of several Member States such as France, Belgium and Italy, providing the definitions of different forms of fault and (or) examples of their practical implementation. (shrink)

Succession of states regains its importance in current geopolitical situation as now we are witnessing a possible new wave of state succession: South Sudan has been accepted to the United Nations, Kosovo’s independence has been recognized by many countries, Palestine has gained new status in the United Nations, etc. This would lead to the necessity to resolve questions related to succession of states, which might, among other subjects, include issues of diplomatic protection which was subject to international legislation – International (...) Law Commission has prepared the Draft Articles on Diplomatic Protection. However, General Assembly is still not ready to adopt this document as a convention, therefore the term to consider possible ways of handling the issues on diplomatic protection within the UN was extended till 2013. Draft articles give the definition of diplomatic protection, indicating the main features of this institute. However, sometimes the difference among the institutes being called the same name with diplomatic protection might cause misunderstandings when analyzing the issue both in general and in the context of succession of states. One of the main prerequisites for diplomatic protection recognized in the jurisprudence of International Court of Justice is the Mavrommatis rule, which indicates that when protecting the citizen’s rights, state in reality is asserting its own right. This rule has been cited in other cases, however, especially now, when individuals already have quite a number of measures to protect their individual rights independently from the actions of state, it has been acknowledged that the rule is fictitious. This recognition, reflected in the Draft Articles and indicated in the commentary of it, is most welcomed as it helps to resolve questions related to the succession of states. There is a need to understand that there is a difference between international obligations under which state is entitled to diplomatic protection and those under which it really asserts its own rights, despite the fact that the latter might also be related to the rights of individuals. This difference is also important in the context of the succession of states, as the consequences arising out of the breach of these obligations in the context of state succession might differ. The last but not least issue addressed in the article is the question of the succession to treaties, which indicate individual rights, but does not form a customary international law. The question is whether the successor state is entitled to diplomatic protection on behalf of its succeeded citizen in a case of a breach of international treaty which was not subject to succession by the successor state. Taking everything into account, there are issues which are not addressed in the Draft Articles on Diplomatic Protection. Herewith there are issues of diplomatic protection which should be addressed in a case of state succession. Nonetheless, it should be reminded that diplomatic protection is always subject to the decision of the state itself, it is just important that newly created states understand and know the possibility to invoke international responsibility of the third state using the means of diplomatic protection, even if the injury was made to its national before the moment of state succession. (shrink)

The article offers a concise view on the problems related to the Church and State relationship in Latvia. The article presents the author’s hypothesis that under the new circumstances when special legal provisions apply to traditional churches, it must discussed whether the rest of religious organizations could be classified as religious societies, operating in accordance with the Law on Societies and foundations. The author also holds an opinion that it is important for every country to follow the principle of separation (...) of church from state; however, it must be combined with religious freedom. Nevertheless, the article reveals that the task is difficult to follow in practice, in Latvia and in other EU member states alike. (shrink)

The paper deals with mutual conditionality of existence between the civil society and legal state. The paper is based on the 1918-1940 doctrine of independent Lithuania, the models of the legal state and the tentative models of the civil society created at that time. In the first part of the article, the concept of the legal state is discussed. In terms of creation of the model of the legal state, M. Romeris works are of exceptional importance. It his works, M. (...) Romeris related the legal state in essence with the legal, procedural system for ensuring the lawfulness. On the basis of works of European scholars of the 19th–20th centuries, M. Romeris conducted a critical analysis of the legal state and elucidated its most significant traits. It is notable that M. Romeris was able to make a correct insight into the strategy of advancing towards the legal state. (shrink)

The present article is a subjective commentary on the case Kononov v. Latvia dealt by the European Court of Human Rights, in particular drawing attention to the Courts intention not to regard context of the case as important for the substantial issues. Author considers this approach in a bigger picture of clash of historical and legal paradigms of the heritage of the Second World War in different countries (namely, Western Europe, Russia, the Baltic States). Author also discusses what impact Kononov (...) case might have on Soviet crimes prosecution in the future. (shrink)

In 2012 there are 76 countries of the world still criminalising same-sex sexual acts between consenting adults. In seven of those countries homosexual acts are punishable with death penalty (i. e., Mauritania, Sudan, the northern states of Nigeria, the southern parts of Somalia, Iran, Saudi Arabia and Yemen). Homophobic (transphobic) attitudes are also frequent in many societies. However, the LGBT asylum seekers are frequently left outside the refugee definition due to many refugee qualification and procedural problems in LGBT cases. Criminalisation, (...) state protection against non-state persecution, concealment of sexual or gender identity, internal protection were discussed in the previous article ‘The Refugee Qualification Problems in LGBT Asylum Cases’ by Laurynas Biekša2. In this article the authors aim to describe the main procedural problems in LGBT asylum cases (i. e., credibility assessment, late disclosure, country of origin information and reception) and propose their solutions. Guiding European and international standards are laid down in the Reception Directive3, Qualification Directive4, Procedures Directive5 and UNHCR Guidance Note6. Today these standards should serve as a starting point for identifying the problems LGBT asylum seekers may have during their asylum procedures and for finding possible solutions. (shrink)

Today’s Lithuania is the historical-legal result of many processes, including the creation of the country in the thirteen century, ongoing life during five hundred years, two annexations resulting in the disappearance from the political map and two rebirths. The tradition of statehood and extended experience has greatly contributed to its survival and its ability to regain statehood in the light of the changed political, economic and social circumstances. Upon the climax of the First World War, the reinstatement of the statehood (...) of Lithuania has been influenced by favourable international situation, the popularity of the principle of nation’s free choice, and the decisive actions by the Lithuanian politicians. The relationship of the modern Lithuanian statehood with the historical state of Lithuania meant the continuity of this statehood, even though it was a multinational country. Without any other prospects upon the fall of other European empires, it has been replaced by the statehood based on national ethnicity. Together with the determination to manage the reinstated country of Lithuania according to the democratic principles, this was the main difference from the historical Lithuania. The state of Lithuania has managed to keep its own legal formal framework even though it has lost sovereignty upon annexation by the Soviet Union. The statehood has been reinstated once favourable circumstances came into place within the Union. The High Council of Lithuania has transformed from being a marionette structure forced upon by alien country into an instrument of parliamentary struggle for independence that has represented the second rebirth of the statehood of Lithuania. The formation of own law in both cases occurred by temporarily using current alien legislation that was not in conflict with the newly adopted constitutional legislation. The former has been gradually replaced by own legislation. (shrink)

The article deals with the criteria upon which the powers of the Seimas (the Parliament of the Republic of Lithuania) and the Government are delimited in the constitutional jurisprudence of Lithuania. It analyses how the Constitutional Court construes the principle of separation of powers as entrenched in the Constitution and evaluates the meaning of the provision of the Constitution that corresponding ‘relations are regulated by law’. If the Constitution provides that certain relations are regulated by means of a law, such (...) relations may be regulated only by means of a legal act, which takes the form of a law, and it is, therefore, not permissible to regulate such relations by Government resolutions or other acts of the executive. The most important elements of legal relations must be regulated (established) by means of a law, whereas Government resolutions might establish the procedure for the implementation of such laws. Rulings of the Constitutional Court reveal that once the powers of a specific branch of state power have been directly established in the Constitution, an institution of state power may not assume the said powers fr om another state institution. It may not transfer or waive them; and such powers may not be amended or limited by means of a law. The question remains, whether the provision of the Law on the Diplomatic Service wh ereby the candidacy of a diplomatic representative must be reviewed by the Seimas Committee on Foreign Affairs in advance is not in conflict with the Constitution. (shrink)

The article deals with the legal acts which were adopted by the Supreme Council Reconstituting the Seimas of the Republic of Lithuania on 11 March 1990, and which are related to the restoration of the independent State of Lithuania. The author discloses the chronology of the legal acts adopted on that day and investigates why some particular act was adopted first, and only later another act was passed; he investigates the circumstances which determined the content of the legal acts and (...) shows the interconnection between these acts. The sequence and content of the legal acts of restoration of independence were determined by the fact that the independent State of Lithuania could not arise from the so-called “Lithuanian SSR” which had never been a form of Lithuanian statehood. The restoration of independence could and had to be grounded only upon the continuation of the pre-war Republic of Lithuania. One had to draw a boundary line between the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR, which was elected in democratic and free elections on 24 February 1990, and which was a genuine representation of the Nation, from the former Supreme Soviets of the Lithuanian SSR—the essence and formation procedure of which was completely different. This was done by adopting the Declaration “On the Powers of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR” in which it was held that in the 24 February 1990 elections the Nation vested to the deputies of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR the mandate and the duty to restore the State of Lithuania and express the sovereign will of the Nation through this body, which, from 11 March 1990, 6 p.m., would be referred to as the Supreme Council of Lithuania. (shrink)

Social life is changing very fast. People are trying to find out reasons of living in a safe society and understand their role in it. The ‘wrong’ and ‘right‘ models of the social life, state and law systems are appearing. In the XXth century, one of them – socialism – made suggestion how to solve social problems, determinated of capitalism. This work deals with the situation of Lithuanian social thought in the Republic of Lithuania (1900-1940). In the article, the standpoint (...) of catholics of socialism is reflected. Catholics displayed socialism as a system, which accumulated many distorted images about human nature, motivations of human behavior, society and its functionating. Considering the society being an organic totality of individuals, but not a faceless mass, and an individual being a personality having natural rights to be respected, but not considered as a little screw without any rights in the state machine, with whom any experiments may be performed, they disclosed Utopia of the idea, proposed by socialists, of the possibility of a perfect society creation by the only preliminarily arranged correct plan,. For this purpose to be achieved, they constructed a model of socialist economy and then destroyed it, demonstrating economical unefficiency of this system. In this manner, intellectuals warned Lithuania and its people about the destructiveness of the realization of such an experiment. In spite of criticism of socialism, some intellectuals, such as A. Maceina, S. Šultė and S. Šalkauskis, appeared to be rather respective to the new social ideas and did not distinguish any social economic system as the best and only one. They thought that all the world, including Lithuania, has to create a new social life and take as a base the progressive ideas of socialism and capitalism. According to the opinion of the catholics, the most reliable way to a safe sočiety and economical welfare passes through the cooperation of individuals and state’s duty to create right laws. Ideological spirit was the main obstacle for the intellectuals to recognize trends of socialism by their aims and methods. That is the reason, why socialism was identified as bolsevism. However, the expression of the intellectuals’ opinion about socialism, its ideological herritage and perspectives enriches the research of the Lithuanian legal phylosophical and political thought and allows to understand better the ideological development of socialism and to define its competence and limits of validity in the contemporary world. Valuable ideas may be fruitfully used in creating a democratic society, social state and the rule of law. (shrink)

The article describes the main publications of emigrant press during the period of 1945-1990. These publications reflect a significant contribution to the academic research of the constitutional development problematics of an independent Republic of Lithuania in 1918-1940, made by the emigrants who escaped Soviet aggression by going to the West. Among emigrants these topics were mostly analysed and described at the time when any possibilities of objective academic research in Lithuania were widely limited by Soviet ideology and politics. Exceptional attention (...) of emigrant authors was attracted by the democratic constitutional structure of Lithuania, established by the Constituent Assembly. The article describes the academic research made by emigrants on the main constitutional acts established by the Constituent Assembly, such as the resolution of the 15th of May, 1920, ascertaining the fact of reconstructing the independence of the state of Lithuania, as well as the Constitution of Lithuania of August the 1st, 1922. (shrink)

Criminal liability of legal entities was legitimised in the Republic of Lithuania nine years ago, and in the ruling of the Constitutional Court of 8 June 2009, a conclusive confirmation on its accordance with the Constitution was made. It should be noted that this penal law novelty (providing the extension of the concept of criminal offence subject) caused considerable debate among Lithuanian scientists. One of the most controversial issues of this penal law novelty are the exceptions listed in Article 20(5) (...) of the Criminal Code. (shrink)

This article reveals the implications that made the Lithuanian Council to step aside allowing the Temporary Government to continue the further process of restitution of Lithuania, immediately after becoming the central constitutional state institution. Prior to that, Lithuanian (State) Council had managed to declare the independence of Lithuania on the 16th of February 1918 under extremely difficult political circumstances and established the statehood on the 2nd of November of the same year. Under the will of the Vilnius conference of Lithuania (...) that took place in autumn of 1917, all Lithuanian political streams of these days have been represented in the Lithuanian Council. However, the Council itself has not managed to save the representative ability by agreeing with the resignation of its left element and by continuing the expansion and distance from the community of Lithuania. The Council has become an institution representing the right wing of the Lithuanian community which could not ensure any greater support. (shrink)

T. G. Masaryk and M. Romeris are certainly prominent personalities and great names in history. It would be hard to understand the Czech nation and the development of the state of Czechoslovakia without T. G. Masaryk’s philosophical views on person, nation, state, and his political activity; and it would be hard to understand certain aspects of the interwar Lithuania’s legal and political development without M. Romeris’ scientific heritage. These are the personalities, who have left a significant inheritance due to their (...) scientific, political and social activities. (shrink)