Abstract

Straipsnyje apmąstomas kūno ir kūniškumo santykis šiuolaikinėje postindustrinio kapitalizmo ir naujųjų medijų epochoje. Teigiama, kad tradicinės sąvokos kūnas ir kūniškumas „praplečiamos“ ir imamos vartoti tam tikra perkeltine, t. y. metaforine, prasme. Analizuojamos dvi šiuolaikinės prancūzų filosofijos atstovų – G. Deleuze’o ir F. Guattari kūno be organų bei J. Baudrillard’o kūno be įvaizdžio – koncepcijos. Kūnas čia traktuojamas kaip tam tikras sociumo / politikos kūnas, vėlyvojo kapitalizmo gamybinių procesų, tiesiogiai susietų su naujosiomis virtualiosiomis technologijomis, vieta. Tiek kūnas be organų, tiek kūnas be įvaizdžio tampa naujuoju subjektyvumo modeliu, iš esmės keičiančiu šiuolaikinę gyvenseną bei reikalaujančiu filosofinių tyrinėjimų ir interpretacijų.