Abstract

Straipsnyje gretinama Urugvajaus poetės Ideos Vilariño ir Birutės Pūkelevičiūtės poezija. Analizuojama, kaip šių poečių kūryboje patiriamas ir įprasminamas kūniškumas, atskleidžiamas fenomenologijai artimas jų požiūris į kūną. Vilariño ir Pūkelevičiūtės lyriniam subjektui kūnas yra svarbus buvimo ženklas, siejamas su individo savivoka. Kūnas yra ir mediumas, per kurį jungiamasi su pasauliu, juo patiriamas Kitas. Šiai kūno savivokai perteikti abi poetės taiko panašias kūrybines strategijas: kūnas stebimas iš šalies, vardijamos jo dalys, rodoma sąsaja su aplinkos daiktais ir reiškiniais. Tačiau Pūkelevičiūtės lyrinio „aš“ kūniškumas kuriamas daugiau orientuojantis į tradicines vertybes, o Vilariño moteris, mąstydama apie save, vengia archetipinių įvaizdžių, išreiškia skausmingą neišsipildžiusio meilės jausmo patirtį nemetaforine kalba.