Abstract

Vienas pagrindinių M. Heideggerio filosofinės priešpriešos tradicinei paradigmai aspektų yra klausimo„kas yra žmogus?“ traktavimas. Svarstydamas, kas išskiria žmogų iš kitų esinių tarpo anapus tradicinių racionalumo, vertinimo, savirefleksijos, bendruomeniškumo, žaidimo ir kitų „žmogiškų“ savybių, Heideggeris tuo pačiu radikaliai perkeičia patį klausimą, sutelkdamas dėmesį į paties buvimo būdo, kurį vadintume „žmogiškuoju“, bendriausių charakteristikų tyrimą, tuo pačiu konfrontuodamas dominuojančiai žmogaus, kaip sudėtinio res sampratai ir susitelkiančiai ties epistemologinį subjektą sudarančių elementų išryškinimu bei balansavimu. Kita vertus, toks klausimo perspektyvos pakeitimas leidžia naujai pažvelgti į filosofinės tradicijos subjektui priskirtus predikatus. Skirtingai nuo daugelio šiuolaikybės filosofų, Heideggeris nemanė, kad solidi filosofinės antropologijos klausimų analizė gali apsieiti be sąvokos „daiktas“ reflektavimo, svarstant daiktą ta prasme, kuria daiktai skiriasi nuo žmonių. Būdamas vienas fenomenologijos pradininkų Heideggeris atliko reikšmingą perėjimą nuo daiktiško kūniškumo prie fenomenologinės kūno sampratos. Kita vertus, „kūniškos“ Dasein prigimties klausimas Heideggerio darbuose yra nuolat atidedamas. Kodėl? Idant atsakytume neišvengiamai turime kreiptis į Heideggerio pateiktą daikto ir įrankio distinkciją, parodyti kaip žmogaus supratimą įtakoja požiūris į daiktus, technologijas ir vartojamąjį kontekstą. Nors šios analizės taikymas žmogaus ir kūno problematikai yra ribotas, šių ribų įsisąmoninimas teikia alternatyvias galimybes svarstyti žmogaus ir/ar kūniš-kumo klausimą Heideggerio filosofijoje. Jei pagrįsta analogija tarp Dasein kaip žmogaus buvimo būdo ir įrankio konstitucijos, kokiame „vartojimo kontekste“ aptiksime žmogų? Daugialypio Heideggerio atsakymo į klausimą „kas yra žmogus?“ rekonstrukcija, jo idėjų reinterpretacija ir novatoriškas gretinimas su Platono filosofija ir yra šio straipsnio šerdis. Esminiai žodžiai: žmogus, kūnas, įrankis, Dasein, atsakomybė.Multicultural character of contemporal world cannot but affirm the necessity of speaking of human „nature“. Because it is appropriate to talk about humankind as having some sort of enduring identity, human being cannot be mere contingent occurrence. So there persists continual need for the ontology of this” specific creature” – human being. The conversions of the notion of human nature in Western tradition remarkably describes Heidegger‘s attempt to appropriate traditional paradigm in the face of the new ontology. For that reason we need to explore some fundamental notions of the “Sein und Zeit” project, such as zuhanden, vorhanden, zeug, das man, mitsein and etc. The thesis of the article states that there is an analogy between the heideggerian approach concerning the distinction of the “thing” and the “tool” and the understanding of “nonbodily” human dimensions as the “cases of Dasein”After exploring some affiliations of heideggerian philosophy with Plato’s thought we may state that the lingual and communal “nature” of the human being as the “case of Dasein” is the necessarily condition not only for the mere communal existence bus also is essential for the authentic way of being as the mastership over her own social roles and practices. Keywords: Human being, body, tool, Dasein, responsibility