Abstract

Straipsnyje nagrinëjamas dialogo problemos apmàstymo procesas E. Levino filosofijoje. Rekonstruojama dialogo samprata, susiformavusi Vakarø tradicijoje, kuri dialogà tapatina su komunikacija ir yragrindþiama dalykine etika. Daugiausia dëmesio skiriama fenomenologijos kritikai, labiausiai iðryðkinanèiai Levino nuostatas. Levino pozicija pirmiausia nagrinëjama kaip opozicija fenomenologijai, pabrëþianti santykio ir sakymo momentus, kurie yra „anapus patirties“ ir remiasi „suþlugusiu intencionalumu“. Tiriama, kokiu bûdu E. Husserlio fenomenologijoje keliamas klausimas apie kità ir kaip Husserlioáþvalgomis grindþiamas trinaris dialogo modelis: að, kitas ir dalykas bendro pasaulio kontekste. Nagrinëjama, kaip tokia dialogo struktûra veikia dalykinæ etikà, realizuojamà sokratiðkame dialoge, aptartame H.-G. Gadamerio darbuose. Levino þingsnis fiksuojamas kaip perëjimas nuo komunikacijos –susikalbëjimo prie etinio santykio. Nagrinëjama, kaip toká perëjimà sàlygoja atpaþástama prievarta,uþslëpta paþintiniame-dalykiniame dialoge. Levino iðryðkinta sakymo plotmë trakuojama kaip dialogas prieð dialogà, t. y. kaip sluoksnis, liekantis neapèiuoptas, kol dialogo problema sprendþiama tikperduodamos reikðmës lygmenyje. Sakymo plotmë traktuojama kaip artimo artumas, leidþiantis perduoti reikðmæ. Pabaigoje keliamas klausimas, kaip sakymo matmens iðryðkinimas gali bûti vël integruotas á dialogo apraðymà. Daroma iðvada, kad Levino kritikuojama patirties samprata paties Levinodëka prasipleèia, dialogo apraðymas átraukia ir patirties lûþius, o kartu pats dialogo esmës klausimasiðsiskaido á dialogø daugybës klausimà.Pagrindiniai þodþiai: Levinas, dialogas, komunikacija, intencionalumas, patirtis