Abstract

Straipsnyje nagrinėjama egologinės sąmonės problema ir jos santykis su savipatirtimi. Kriti­kuodami egologinę sąmonės sampratą tiek Gurwitschius, tiek Sartre’as parodo, kad sąmonės išgyvenimų vienovei užtikrinti nereikalinga jokia išorinė instancija. Tuo remdamiesi jie tvirtina, kad ego kaip sąmonę vienijantis pradas neegzistuoja. Tačiau sąmonės intencionalumas reiškia ne tik sąmonės vienovę ar nu­kreiptumą į pasaulio objektus, bet ir sąmonės saviduotį. Sąmonė įsisąmonina save pačią ne tik refleksijos, kaip tai supranta klasikinė filosofija, bet ir tiesioginės savipatirties būdu. Toks patirties, kuri implikuoja tiesioginį sąlytį su savimi, modelis siūlomas Husserlio ir kitų fenomenologų, šiandien reikšminamas Dano Zahavi tyrinėjimuose. Refleksija reiškia nuotolį savęs atžvilgiu, o tiesioginė savipatirtis yra ikireflektyvus cogito arba ikireflektyvi savimonė. Straipsnio tikslas – atskleisti intencionalumo sąryšį su pirmojo asmens perspektyva ir sąmonės sąmoningumo problema. Pasąmonės kaip sąmonę determinuojančio pagrindo apibrėžtis yra nepakankama, nes ji suponuoja išorinį sąmoningumo ir nesąmoningumo santykį. Sąmonė turėtų būti suprasta ne kaip užbaigtas daiktas, bet kaip siekis tapti sąmoningam.