Abstract

Nagrinėjant biurokratijos reiškinį socialinių mokslų literatūroje nemažai dėmesio skiriama jos vaidmens, funkcionavimo bei efektyvumo aspektams aptarti. Šiandieniniai sociologai pripažįsta, jog M. Weberio suformuluota „idealios biurokratijos“ samprata praktiškai yra nerealizuojama: formaliomis taisyklėmis grįsta ir teisiškai apibrėžta biurokratinė struktūra dažniausiai yra užpildyta ir neformaliais santykiais, nerašytomis taisyklėmis, praktikoje nusistovėjusiomis organizacijos valdymo rutinomis. Tokia situacija skatina pažvelgti į biurokratijos reiškinį taikant antropologinę perspektyvą. Šiame straipsnyje atkreipiant dėmesį į neformaliąją biurokratijos pusę, joje susiraizgiusius asmeninius tinklus, nusistovėjusias rutinas analizuojamos sovietmečio biurokratinės rutinos. Sovietinės Lietuvos institucijose dirbusių asmenų prisiminimais pagrįsti svarstymai padeda atkreipti dėmesį į nusistovėjusius biurokratų veiklos, požiūrio į darbą ir motyvacijos modelius, kartu įvertinant ir institucijoms keliamų formalių tikslų realizavimo galimybes