Abstract

Mokslo filosofijos grandai Karlas Popperis ir Adolfas Grünbaumas vieningai, nors ir dėl skirtingų metodologinių priežasčių, atmetė psichoanalizės mokslinio statuso galimybę. Tokia vienareikšmė pozicija analitinės filosofijos tradicijoje vyrauja iki šiol, net ir nunykus racionalizmo ir pozityvizmo įtakai filosofiniame diskurse. Kita vertus, plėtojantis nuosaikesniems mokslinio žinojimo modeliams, susiformavo atitinkama sociokultūrinė ir intelektinė terpė samprotavimams, jog tiek mokslo filosofijai, tiek mokslui, nesusidorojantiems su jų pačių ideologinėmis ir metodologinėmis neurozėmis, būtina terapija, kurią įvairiais pavidalais gali pasiūlyti pofroidistinės psichoanalizės formos. Straipsnyje trumpai apžvelgiama, kodėl dalis autorių, paslaugiai siūlančių terapines priemones akademiniam diskursui, tiesiai reikalauja psichoanalizę pripažinti mokslu, o dalis laikosi nuomonės, jog psichoanalizei moksliškumo vainikas nei siektinas, nei priimtinas.Pagrindiniai žodžiai: psichoanalizė, mokslo filosofija, K. Popperis, A. Grünbaumas, N. Maxwellas, neurozė