Filosofija kaip gyvenimo menas
Abstract
Nagrinėjamas filosofijos ir egzistencijos santykis. Egzistencija traktuojama kaip vientisa istorija, įrašoma dvasiniame sambūvio fone. Filosofija kaip išėjimo mokykla drauge yra šio egzistencinio įrašymo technē. Pasak autoriaus, gyvenimas – srautas, kuriam tvarką suteikiame, jo įvykius įrašydami į judrią egzistencinę istoriją, iškylančią dvasiniame fone. Egzistencinės istorijos autorius kuria jos herojų, kuris savo ruožtu verčia atgimti autorių. Tokie gyvenimo modusai kaip gimimas ir mirtis esantys sąveikaujantys egzistencinės kūrybos veiksniai. Mirtis teikianti egzistencinei istorijai visybiškumą, gimimas – judrumą, kuriuo pasižymi ne tik kuriama istorija nuo gimimo iki mirties, bet ir dvasinis fonas, kuriame įrašoma ši istorija. Pasak autoriaus, gimimas ir mirtis – analogiški, tačiau ne būdami panašūs, o sąveikaudami kuriant egzistencinę istoriją. Plėtodamas šiuos klausimus, autorius pasitelkia egzistencinės fenomenologijos konceptualų aparatą, kuris taikomas interpretuojant ne tik šiuolaikinius , bet ir antikos filosofus. Straipsniu siekiama plėtoti kultūros, suprantamos kaip egzistencinė kūryba, fenomenologiją