Abstract

Straipsnyje Romano Ingardeno literatūros kūrinio estetikos kontekste analizuojamas autoriaus ir herojaus santykis. Parodoma, kad Ingardeno literatūros kūrinio pažintinio skepticizmo problema iškyla kaip epistemologinių recidyvų ir fenomenologinių nuostatų prieštara. Meno kūrinio antinomija seka iš įtampos tarp pažintinių siekių ir laikiškų egzistencinių išgyvenimų. Šie skirtingi meno kūrinio sluoksniai apibūdina jį kaip polifoninę hermeneutinę, etinę, estetinę ir egzistencinę visumą. Nagrinėjant meno kūrinį šiais aspektais, keliamas autoriaus bei herojaus santykio klausimas, plėtotas Bachtino. Iškeliama tezė, kad sukurtas meno kūrinys reikalauja autoriaus „mirties“, t. y. jo nusišalinimo nuo tolesnio kūrinio „gyvenimo“. Kita vertus, pati kūryba reikalauja autorių nuolat atsinaujinti. Hermeneutinis supratimo aktas straipsnyje nagrinėjamas analogiškai kūrybiniam, o skaitytojas prilyginamas kūrėjui: meno kūrinio supratimas skleidžiasi kaip estetinių ir etinių nuostatų polifonija ir suponuoja egzistencinę kūrybą. Analizuojant meniškai vaizduojamą mirtį teigiama, kad mirtis turi pozityvų tikrovės statusą, nes išplečia mūsų kultūros kaip egzistencinės kūrybos horizontą. Nagrinėjamas hermeneutinio pasyvumo ir aktyvumo santykis. Teigiama, kad pasyvumas suprantant meno kūrinį reikalauja aktyvumo kuriant egzistencinį projektą ir, atvirkščiai, kūrybinis aktyvumas reikalauja gyvenimo supratimo. Taip autorius ir herojus drauge dalyvauja egzistencinėje sankūryboje, kuri sudaro kultūros turinį. Straipsnyje siūloma remiantis šia egzistencine fenomenologija įveikti Ingardeno antinomiją. Pasak straipsnio autoriaus, egzistencinė-fenomenologinė prieiga taikytina įvairių kultūros kūrinių interpretacijoje: atmetama Ingardeno mokslo ir meno kūrinių demarkacija. Teigiama, kad įvairaus žanro kūriniai suprastini egzistencinės kūrybos, apimančios etinius bei estetinius aspektus, polifonijos kontekste. Straipsnyje iškeliamas naujas demarkacijos tarp mokslo ir meno kūrinių kriterijus – tiesioginės autoriaus ištaros: mokslo kūrinys suponuoja autoriaus poziciją, meno kūrinys, atvirkščiai, paslepia, „numarina“ autorių. Teigiama, kad autoriaus tiesioginė saviraiška kenkia kūrinio meniškumui