Abstract

Straipsnyje apmąstoma Michelio Foucault išdėstyta kalbančio subjekto išnykimo idėja. Straipsnio tikslas yra aptikti esmines tokią poziciją lemiančias prielaidas ir atsakyti į klausimą: kas kalba iš paties mąstytojo tekstų? Problema analizuojama ir aptariama struktūriškai, išskiriant „kalbos būties“, „teiginio“ ir „subjekto“ pjūvius, bei ontologiškai, atskiriant absoliutųjį ir istorinį būties matmenis. Visų šių elementų sąveika padeda ne tik atskleisti fundamentalias Foucault įžvalgas, susijusias su kalba, bet ir nustatyti bendrus skirties mąstymo principus, postmodernistinę subjekto mirtį suvokti ir kaip etišką gestą. Šiam uždaviniui pagrįsti kreipiamasi ne tik į Foucault „istorijos ontologiją“, bet ir Gilles’io Deleuze’o skirties filosofiją, t. y. perspektyvas, numatančias ontologinę skirtumo principo pirmenybę prieš tapatybės principą ir šio principo aktualizaciją istoriniame-imanentiniame lauke. Pagrindiniai žodžiai: „kalbos būtis“, subjektas, teiginys, Foucault, Deleuze