Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas naujosiomis medijomis grindžiamas ugdymas kaip alternatyva masinės spaudos inicijuotai klasikinei ugdymo paradigmai. Tiriama dviejų medijų filosofijos modelių – fonetinio rašto kaip paradigminės naujovės atsiradimo Antikoje ir elektroninių medijų išplitimo Naujausiais laikais – priešstata. Kadangi raštas pakeitė sakytinę tradiciją, spauda – rašymo ranka kultūrą, o naujosios elektroninės ir skaitmeninės medijos išstumia spausdintinio žodžio dominavimą, kiekviena iš šių komunikacijos technologijų traktuojama kaip svarbus kokybinis ankstesnės technologijos išplėtimas. Tekste svarstomas klausimas, kaip šios transformacijos paveikė ugdymo aplinką, mokymosi procesą ir besimokančiųjų juslinį patyrimą. Antikinė ugdymo sistema daugiausia dėmesio skyrė asmens formavimui ir klausimams apie priežastis bei pagrindus, o Naujausieji laikai iš esmės orientuojasi į elektronines informacijos struktūras ir jų sukeltų padarinių bei efektų refleksiją.