The Territory of Experience
Abstract
Straipsnyje keliama hipotezë, kad patyrimas ámanomas ir savaip neiðvengiamas tik tiesioginio juslumoteritorijoje, prie kurios fataliðkai pririðtas þmogus kaip ðtai ðitas kûniðkas individas, áeinantis á tiesioginásàlyti su ðtai ðituo daiktu, patyrimo akimirkà atverianèiu savo nepaðalinamà neþmogiðkumà. Trumpaspatyrimo apibûdinimas gali bûti toks: tai bekalbë ðtai ðito individo sandûra su absoliuèiu neþmogiðkumu, ásiðaknijusiu vietovëje ðiapus juslinio horizonto ir pasirodanèiu daikto, kaip juslinës transcendencijos fenomeno, pavidalu. Taigi patyrimà reikia traktuoti kaip visiðkà instrumentinio santykio su daiktuprieðybæ. Tai reiðkia, kad patyrimas negali bûti pagaminamas ar kaip nors „padaromas“, todël nuoKanto laikø vyraujanti ir technomoksle ásitvirtinusi dirbtinio patyrimo, kaip pavyzdiniobet kokio patyrimo modelio, samprata turi bûti atmesta. Pavyzdinë patyrimo teritorija yra ne laboratorija, fabrikas , kompiuterio ekranas ar bet kokios rûðies „reality show“, o þmogaus rankø nepalytëti bekalbiai daiktai ir tokiø daiktøansambliai.Pagrindiniai þodþiai: individas, patyrimas, juslinë transcendencija, horizontas, instrumentinis santykis