Abstract

Henrikas Nagys Antrojo pasaulinio karo metais atsiskleidė kaip savito braižo poetas, neoromantinėje tradicijoje integruojantis modernistines išraiškos priemones. Jo estetines pažiūras formavo Juozo Girniaus egzistencialistinė filosofija, postimpresionistinė vokiečių ir austrų poezijos tradicija. Dar prieškariu jį domino pranašo galių turinčio kūrėjo ir kasdienybėje panirusios minios intelektualinis ir ontologinis konfliktas. Vokietmečiu Nagys ir daugelis jo kartos literatų reflektavo herojinį egzistencializmo aspektą. Nagys, kaip ir Girnius, jautėsi gyvenąs totalitarizmo pažymėtoje vulkaninėje epochoje, kur poeto bei mąstytojo radikalūs svarstymai „sprogdina dabartį“, yra pavojingi režimui. Nagys karo patirtį apmąstė kaip ribinę egzistencijos būseną, heidegeriško „buvimo mirties-link“ etapą. Šiame straipsnyje nagrinėjami daugiausiai 1941–1944 metais rašyti Nagio tekstai, kurie liudija poleminę įtampą, gyvenamojo laiko dramatizmą, vidinius prieštaravimus.