Both in criminal law science and in the judicial practice there are a lot of discussions as to what should be considered as the beginning and end of human life. Birth and death are not instantaneous acts, but rather processes made up of time-spans that can be construed as evidence of the beginning or end of a human life. From a biological point of view the human life is a constant, continuous metabolic process after cessation of which the human life (...) also ceases. These circumstances very much aggravate the definition of criteria of the moments of beginning and end of human life. There are disagreements in the criminal law science with respect to from which moment the human life is to be protected by the criminal law. Herewith this presupposes also the other problematic question—what is to be considered a “living human” as a homicide subject (a victim). Complication of the said question is also determined by the fact that it is related not only to legal but also to medical, religious, and moral aspects. This article exactly analyses certain aspects of the beginning and end of human life in the context of the homicide composition attributes. (shrink)

Right to life is an essential natural right protected and defended by law. The aim of this publication is to discuss the main issues regarding human right to life and its protection in the Roman law. Article deals with the problems of beginning and end of the human life and legal capacity in Rome, elements of legal protection of slaves and family members subject to pater familias life as well as the principle crimes attempting to human life. First of all, (...) the right to life as well as the right to liberty were held to be the institutes of natural law (ius naturale) meanwhile institutes that provided possibility to withdraw those rights (e. g. patria potestas that in the most ancient époque included right to decide on subject person’s right to life) are derived from the branches of positive law—civil (ius civile) and law of nations (ius gentium). Such attitude of the Roman jurisprudence had a solid impact on recognizing right of life to be an inherent law of every person, deriving immediately from the human nature and not conferred by the society and the state. (shrink)

This article investigates the use of natural law in biolaw from the specific perspective of an attorney practising before the European Court of Human Rights. Starting from an exploration of the question of who is a human and thereby to be protected under the European Convention on Human Rights (ECHR), particular emphasis is placed on the right to life under Art. 2(1) ECHR. It is shown that natural law can – and should – impact the interpretation of the European Convention (...) on Human Rights and that concrete consequences follow from this approach, most notably the requirement to ensure that every human being, including the unborn, is actively protected as concerns the right to life. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet (...) élan prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas švietimo prieinamumas kaip vienas iš svarbiausių žmogaus gerovės kūrimo transformuotoje visuomenėje principų. Švietimo prieinamumas transformuotoje visuomenėje laiduoja asmens socialinį mobilumą, karjerą, pajamas, o tai pagrindiniai rodikliai, turintys įtakos valstybės gerovės indeksui. Taip pat pateikiamas atliktas empirinis tyrimas, kuriame atsispindi švietimo prieinamumo galimybės įvairių socialinių grupių atstovams.

Straipsnyje pristatomas žmogaus somatikos mokslas, kuris pirmiausia susiejamas su ankstyvaja Husserlio somatologijos samprata, o vėliau pasiūloma transcendentali šio mokslo pagrindinių prielaidų kritika. Kritiškai nagrinėjama psichofizinė apercepcija ir jos nuoroda į išgyvenamą mirties patirtį. Tada kaip alternatyvi somatikos prielaida pateikiama Husserlio kinestetinės sąmonės samprata. Straipsnnis užbaigiamas fenomenologine kinestetinių sistemų analize susiejant somatikos tyrinėjimus su įsikūnijimo etika bei pagarbos kinestetika. Esminiai žodžiai: fenomenologija, Husserlis, transcendentalumas, somatika, psichofiziologija, gyvenamas kūnas, kinestetinė sąmonė, kinestetinės sistemos, įsikūnijimo etika. After introducing the field of somatics as (...) a human science, I first link it with Husserl’s earlier notion of somatology, then offer a transcendental critique of the root assumption of such a science – the psychophysical apperception – and trace the origin of the latter to the lived experience of death. Next I present Husserl’s notion of kinaesthetic consciousness as an alternative assumption for somatics, concluding with some contributions to a phenomenology of kinaesthetic systems as well as some suggestions for approaching somatic work in the spirit of embodied ethics and the kinaesthetics of respect.Key words: phenomenology, husserl, transcendental, somatics, psychophysical, lived body, kinaesthetic consciousness, kinaesthetic systems, embodied ethics. (shrink)

On the Intellectual Powers of Man Thomas Reid.

Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo.

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

Straipsnyje, remiantis žmogaus saugumo teorija ir empirinio tyrimo duomenimis, tiriamas subjektyvus Lietuvos gyventojų saugumo suvokimas, saugumo grėsmių svarbumo hierarchija ir dinamika. Straipsnyje analizuojamas gyventojų saugumo suvokimas artimiausioje aplinkoje, gyvenamojoje vietovėje, Lietuvoje, Europos Sąjungoje (ES) ir pasaulyje bei įvertinamos tikimybės, kad tam tikros grėsmę saugumui keliančios situacijos gali įvykti realiai. Atskleidžiama, kad svarbiausi veiksniai, turintys įtakos subjektyviam saugumui, yra amžius, šeimos finansinė padėtis ir požiūris į sovietmetį.

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą (...) ir nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta (...) keturių pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas (...) traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Kai kurios šiuolaikinio kognityvinio mokslo teorijos teigia, kad žmogaus prote veikia dvi sistemos: sistema, vykdanti greitą intuityvų mąstymą, bei sistema, vadovaujanti lėtam logiškam mąstymui. Būtų galima manyti, kad šių sistemų egzistavimą patikrinti sudėtinga. Šiame straipsnyje pateikiamas būdas palaipsniui patvirtinti šių dviejų sistemų egzistavimą. Pasitelkiamas dviejų sistemų, pasireiškiančių per mentalinių modelių teoriją, principas. Be to, laikantis Carnapo redukcijos idėjos, straipsnyje aprašomos dvi procedūros, kuriomis hipotezė patvirtinama palaipsniui. Viena iš jų tyrinėja, kaip žmogaus protas nagrinėja žmogaus proto veiklą darant (...) išvedimus pagal modus tollendo tollens. Kita hipotezė tyrinėja išvedimus iš griežtosios disjunkcijos su trimis disjunktais. (shrink)

Tekste nagrinėjama gamtos ir mąstymo santykio problema Hegelio Filosofinių mokslų enciklopedijoje (1830). Svarstant gamtinio gyvenimo dialektiškumą ir individo mirties reikšmę dvasios pasirodymui gamtoje, siekiama parodyti, jog dvasia hėgeliškoje spekuliatyvaus mąstymo perspektyvoje iškyla ne tiek peržengdama gamtą kaip savo kitabūtį ir tapdama „gražesne gamta“, įveikusia mirtį. Dvasia veikiau pasirodo kaip negatyvumas ir negalia pačioje gamtoje, kaip begalinė pastarosios mutabilumo potencija. Taip išryškinamas ambivalentiškas gamtos ir mąstymo vienovės pobūdis bei pastarosios natūralizacijos grėsmė.

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš (...) tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas ar (...) nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)

Straipsnyje plėtojama ir grindžiama hipotezė, kad medžioklė baroko kultūroje, viena vertus, ima siaurėti iki didikų pramogos, kita vertus, medžioklės poetika išsiplečia iki egzistencinio lygmens ir ja nusakoma žmogaus būtis. Taigi medžioklės diskursas skyla į daugelį skirtingų išraiškų, nebetenka įprastinių, tradicinių etinių bei ekologinių principų. Tyrime pasitelkiami trys konkretūs baroko menininkų kūriniai, kurie interpretuojami remiantis fenomenologinės medžioklės percepcija, kurią išplėtojo ispanų filosofas J. Ortega y Gasse­tas (José Ortega y Gasset), kartu pabrėžiant, kad fenomenologinės apibrėžtys baroko medžioklės neišsemia, reikalingas postmodernus dekonstrukcinis (...) žvilgsnis. (shrink)

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs (...) absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

Straipsnis skirtas palyginti Arvydo Šliogerio ir Martino Heideggerio hominizuotos Būties sampratoms jų meno filosofijose. Šio tikslo siekiama pasitelkiant jų pasirinktų tapybos kūrinių interpretacijas – Šliogerio atveju pasirinktas Paulio Cézanne’o paveikslas Didžioji pušis, o Heideggerio atveju pasirinktas Vincento van Gogho paveikslas Batų pora. Straipsnio autorius pateikia argumentus, kaip pasirinktas Šliogerio meno kūrinys koreliuoja su jo aristoteliška substancinio individo koncepcija. Sykiu parodoma, kaip nuosekliai evoliucionavo Šliogerio hominizuotos Būties kritika nuo knygos Daiktas ir menas iki veikalo Transcendencijos tyla. Straipsnio pabaigoje išryškintas Šliogerio prieštaravimas (...) sau dėl dviejų nesuderinamų menininko samp­ratų: pirmas apie Menininką-žmogų, įliejantį „daugiau Būties“ į daiktą meno kūrinyje, negu kad tos Būties yra tame daikte gamtoje; antras apie tikrąjį Menininką-gamtą, kuris duoda daiktui „daugiau Būties“, negu jos randame žmogaus rankdarbyje. (shrink)

The article discusses the rights of minorities in the system of the International Covenant on Civil and Political Rights. It establishes a conceptual distinction between universal rights, specific rights of minorities in general and specific rights of particular minorities. Universal rights correspond to all individuals (e,g,, “no one shall be subjected to torture”) or all groups of a certain class (e.g., “all families are entitled to protection”). Minority groups and their members are entitled to these rights in the same way (...) as any other individual or group. Specific rights of minorities in general are granted to minority groups (e.g., “minority groups have the right to speak their own language”) or their members (e.g., “persons belonging to a minority group have the right to speak the language of the group”). Finally, specific rights of particular minorities are granted to specific groups identified by their characteristics (e.g., “the linguistic minority X has the right to speak the X language”) or their members (e.g., “any member of the linguistic minority X has the right to speak the X language”). Treaties and international declarations often refer to universal rights and specific rights of minorities in general. However, these rights are usually recognised in broad terms, and their implementation may lead to the recognition of specific rights in favour of particular minorities or their members. Protection of minorities (in the broad sense of the expression) is based on two pillars: on the one hand, the protection against discrimination; on the other hand, the protection of minorities in the strict sense. The first pillar is an aspect of the general principle of nondiscrimination and requires respect for both formal and substantive equalities. The protection of minorities in the strict sense involves the preservation of their particular identity. The purpose of the equality in a formal sense is achieved through universal rights, to the extent that these are granted to minority groups and their members. On the contrary, to achieve equality in a substantive sense, it could be necessary to implement positive measures. The implementation of these measures will usually lead to the recognition of specific rights of minority groups or their members. Finally, the protection of the distinctive characteristics of the minorities will also be done through specific rights. Thus, on the one hand, there are rights, which are intended to protect the minority forms of life (i.e. to protect differences), and, on the other hand, those that are intended to allow minorities equal access to different uniform social goods (i.e. to protect equality). Whereas the former ones seek to protect and promote the particularities of the minority culture (e.g., the right to receive education in their own language), the latter ones are recognised to overcome the disadvantages that minority groups and their members face and are not intended to promote peculiarities, but rather to permit equal access to resources and social opportunities. Article 27 of the International Covenant on Civil and Political Rights enshrines specific rights of minorities intended to protect and promote their own forms of life. Although economic rights are not mentioned (the article refers to the rights “to enjoy their own culture, to profess and practise their own religion, [and] to use their own language”), they may stem from the explicitly recognised rights. The rights recognised by the Covenant are not collective, but individual rights (“in those States in which ethnic, religious or linguistic minorities exist, persons belonging to such minorities shall not be denied the right [...]”). The rights recognised in the Declaration of the United Nations General Assembly on the Rights of Persons Belonging to National or Ethnic, Religious and Linguistic Minorities are of the same nature. The principle of equality and non-discrimination is contained in Articles 2.1 and 26 of the Covenant. This principle forbids direct and indirect discrimination, be it de iure or de facto. As this is a universal right, minorities can also benefit from it. According to the Human Rights Committee, Article 27 imposes on States the adoption of positive measures that exceed an attitude of mere abstention. In the same way, positive measures may be necessary to make the principle of equality and non-discrimination effective. Although neither Article 27 nor Articles 2.1 and 26 refer to individuals belonging to a specific minority, the concrete implementation of these articles through positive measures may produce specific rights for persons belonging to particular minority groups. (shrink)

The article offers a concise view on the problems related to the Church and State relationship in Latvia. The article presents the author’s hypothesis that under the new circumstances when special legal provisions apply to traditional churches, it must discussed whether the rest of religious organizations could be classified as religious societies, operating in accordance with the Law on Societies and foundations. The author also holds an opinion that it is important for every country to follow the principle of separation (...) of church from state; however, it must be combined with religious freedom. Nevertheless, the article reveals that the task is difficult to follow in practice, in Latvia and in other EU member states alike. (shrink)

Šiame straipsnyje analizuojama Alasdairo MacIntyre’o modernybės kritika keliant neo­aristotelišką gyvenimo prasmės klausimą. Aptariama modernybės moralinė ideologija, pristatoma emotyvizmo doktrina ir jos socialinis įsikūnijimas įvairiose modernybės institucijose ir praktikose. Straipsnyje atskleidžiama, kaip šios praktikos ir institucijos kliudo kelti klausimą apie gerą ir prasmingą žmogaus gyvenimą, taip pat siekiama pateikti progresyvų A. MacIntyre’o darbų supratimą pasipriešinant Lietuvoje dažnai konservatyviai autoriaus interpretacijai.

Fenomenologinė pažinimo traktuotė leidžia gerokai išplėsti žmogaus sąmonės struktūrų analizę anapus empirinių metodų, taip pat taikyti šią analizę konkretiems sąmonės procesams, pavyzdžiui, diagnostinio vertinimo struktūrai ir prasminiam kontekstui, suprasti. Taigi empirinė medicina, pirmiausia radiologo santykis su diagnostiniais vaizdais, analizuojama remiantis keliais fenomenologiniais projektais, pirmiausia Kategorinės intuicijos, Vaizdinės sąmonės (Image-Consciousness) bei Kito konstitucijos ribose, postuluojant kategorinę intuiciją, triadinę vaizdinės sąmonės struktūrą bei kinestetinę empatiją (Einfühlung) pamatinėmis struktūrinėmis diagnostinio vertinimo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad fenomenologinė prieiga prie medicinos vaizdinimo gali ne tik (...) atidengti naujas epistemologines-ontologines diagnostinio proceso dimensijas, bet ir pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti radiologo įgūdžius bei savijautą, arba aptarti „antrojo interpretatoriaus“, arba CAD (Computer-Aided Detection), galimybes. Prie bendresnių šio straipsnio išvadų priskirtina tai, kad fenomenologija ne tik leidžia dekonstruoti modernistinę opoziciją tarp „humanistinės“ ir „empirinės“ medicinos, bet ir panaikina prima facie neįveikiamą prarają tarp fenomenologinėshermeneutinės tradicijos ir praktinio žinojimo pritaikymo empirinių metodų dėka, naujai susiejant technologiją su epistemologija ir ontologija. Straipsnis, žinoma, nepretenduoja išsemti visų analizuojamo sugretinimo tarp medicinos diagnostikos ir filosofijos galimybių. (shrink)

Straipsnyje aptariami pagrindinių fizinio ugdymo koncepcijų filosofiniai aspektai pabrėžiant filosofijos kaip temiškai neredukuoto mokslo tarpdalykinę reikšmę. Fizinio ugdymo tikslų ir metodų konceptualizavimas neišvengiamai suponuoja vienokią ar kitokią kūno sampratą. Straipsnio autoriai remiasi principine nuostata, kad filosofinei refleksijai sportas ir fizinis aktyvumas atsiskleidžia kaip tam tikros žmogaus saviaktualizacijos formos. Straipsnyje atskleidžiama fizinio ugdymo koncepcijų kaitos sąsaja su filosofinio požiūrio į kūną pokyčiais, išryškinami holistinio požiūrio į individą ir jo ugdymą formavimosi esminiai etapai.

Straipsnyje šiandien dominuojantis požiūris į kentėjimą kritiškai palyginamas su Husserlio bei Nietzsche‘s sampratomis. Mūsų dienomis dominuojanti kentėjimo samprata yra susijusi su esminiu klausimu: „ką privalau daryti, kad panaikinčiau kančią?“ Kentėjimas suprantamas kaip nepageidaujamas ir nereikalingas fenomenas. Kita vertus, huserliškoji perspektyva gimsta iš klausimo: „ką gali kentėjimas atskleisti apie pačią žmogaus būklę?“ genetinės fenomenologijos požiūriu kentėjimas yra suprantamas kaip atskleisties fenomenas. Pagaliau, Nietzsche‘s filosofijos kontekste, kentėjimo refleksija yra susijusi su pamatiniu rūpesčiu: „Ar tam tikras kentėjimo supratimas teigia gyvenimą, ar veikiau (...) jis turi būti suprastas kaip pastarojo neigimas?“ Šis požiūris kentėjimą interpretuoja kaip paslėpties fenomeną. Atlikta analizė leidžia padaryti dvi išvadas: 1) genetinė ir genealoginė perspektyvos esmingai apriboja šiandieną dominuojantį požiūrį į kentėjimą; 2) Nietzsche‘s ir Husserlio traktuotės oponuoja viena kitai ne menkiau, nei šiandieniniam požiūriui. Bent jau kentėjimo problematikos kontekste galime tarti, kad genealogija yra genetinės fenomenologijos nešvari sąžinė ir atvirkščiai.Esminiai žodžiai: kentėjimas, genetinė fenomenologija, genealogija, Husserlis, nietzsche.The following analysis brings the nowadaysdominant perspective on suffering into a critical confrontation with Husserl and Nietzsche. The nowadays-dominant view arises out of the question “what must I do in order to eliminate suffering?” It therefore interprets suffering as an unsettling and unnecessary phenomenon. By contrast, the Husserlian perspective asks: “what can suffering tell me about the human condition?” As a genetic theme, suffering is a revealing phenomenon. Finally, within the Nietzschean context, our understanding of suffering should spring from yet a different concern: “Does a particular perspective on suffering affirm life, or is it rather a rebellion against it?” This perspective identifies suffering as a concealing phenomenon. Two conclusions follow: 1) the genetic and genealogical reflections on suffering significantly limit the nowadays-dominant perspective; 2) the Nietzschean and the Husserlian perspectives are just as sharply opposed to each other as they are opposed to the contemporary view. Thus at least in the context of the problematic of suffering one can say that genealogy is the bad conscience of genetic phenomenology, and vice versa.Key words: suffering, genetic phenomenology, genealogy, Husserl, Nietzsche. (shrink)

In the twenty-first century, human rights play a very important role in modern society. The Universal Declaration of Human Rights, released on 10 December 1948th was thought to become an everlasting source of fundamental human rights and freedoms. The Declaration corresponds to the situation that global community was facing 60 years ago. Today it is a collection of articles that is the cornerstone of the whole system of human rights protection. However, gross human rights atrocities, the dynamic process of legislation, (...) technological progress and changing social values have prompted many to revise the concept of human rights. Today many areas of life have changed: we have untraditional marriages and families, the individual enjoys a completely different social status than 60 years ago. These factors have prompted the creation of an entirely new dimension to human rights and freedoms based on personal autonomy, dynamics and self-regulation. Nowadays, the realization of rights and the aspiration to personal happiness are closely connected with personal autonomy. Autos and nomos—these two terms describe the ability of an individual to initiate one’s actions, to realize them by making independent decisions. This article analyzes whether this ability is a natural right or a privilege, what factors determine the exercise of this right, and what is the role of the state in this process. (shrink)

Lyčių lygybė ir atitinkamai moterų teisės – vienas esminių demokratijos principų. Atskleidus tam tikros šalies gyventojų lyčių lygybės suvokimą, galima svarstyti apie demokratizacijos procesų eigą šalyje. Straipsnyje1, remiantis kiekybinių tyrimų duomenimis, siekiama sociologiškai įvertinti Lietuvos demokratizacijos procesus lyčių lygybės principo taikymo atžvilgiu atskleidžiant moters teisių bei lygybės atspindžius bendroje demokratijos sampratoje, visuomenei būdingą lygių teisių ir galimybių garantų vertinimą, lyčių teisių svarbos ir jų įgyvendinimo lygio supratimą bei lyčių diskriminacijos suvokimą.Teigiama, kad nors Lietuvos gyventojų požiūriu šalyje dideliu mastu įgyvendinta lyčių (...) lygybė, vis dėlto viešajame diskurse padėtis vyrų teisių įgyvendinimo srityje dažniau suvokiama esanti geresnė nei moterų. Pažymima, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų suvokia lyčių lygybės principo ir žmogaus teisės į lygybę pažeidimus bei diskriminacijos dėl lyties egzistavimą. (shrink)