1. [without special title] -- 2. Socialinė filosofija -- 3. Trilogija "Cor inquietum" -- 4. Teologinės-filosofinės studijos -- 5. Religija dabarties pasaulyje -- 6. Bendrieji filosofijos klausimai -- 7. Religijos filosofija -- 8. Pedagogikos filosofija -- 9. Filosofija ir kultūra ; Kalbos filosofija ; Literatūrinės interpretacijos -- 10. Religijos filosofija -- 11. Moterystės filosofija -- 12. Socialinė ir politinė filosofija --13. Religinė ir politinė publicistika : papildymai.

Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, teigiančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie klaidų (...) formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai. (shrink)

Platonas, 2022. Iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parengė Mantas Adomėnas. Opera Platonis. Vilnius: Phi knygos, 128 p. ISBN 9786098236255.

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs absurdą (...) ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

Publikuojame tekstą viešos paskaitos, kurią Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis, Aristotelio ir kritinės teorijos studijų centro direktorius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kvietimu perskaitė 2023 m. balandžio 20 d. Paskaita, skaityta autoriaus 50 metų jubiliejaus proga, – reikšmingas Profesoriaus intelektualinės autobiografijos fragmentas, brėžiantis dar vieną akademinio maršruto variantą.Autorius dėkoja visiems, kas dalyvavo, klausėsi, skaitė ir komentavo jo mintis, ypač šeimos nariams – Severijai ir Nickui, atvykusiems iš Londono, Jolantai ir Samueliui Andriui, broliui Putinui, taip pat ir Nacionalinei Martyno Mažvydo (...) bibliotekai už jos svetingumą. (shrink)

Iš lotynų kalbos vertė, pratarmę ir paaiškinimus parašė Živilė Pabijutaitė.

Straipsnyje analitinës filosofijos poþiûriu analizuojamas Descartes’o sàmonës ir kûno skirtingumo árodymas, siekiant atskleisti jo panaðumus su ðiuolaikinëje sàmonës filosofijoje populiariu Davido Chalmerso pateiktu „zombio“ mintiniu eksperimentu ir juo grindþiamu dualizmo árodymu. Siekiama parodyti, kad ðiuolaikinis modaline semantikos analize grindþiamas árodymo variantas yra techniðkai sudë-tingesnis ir atsparesnis fizikalistinei kritikai, taèiau jis paremtas nutylëta ir nepagrásta episteminio sà-vokø skaidrumo prielaida, kuri iðskirstina kaip viena originalaus dekartiðko árodymo silpnybiø. Tai leidþia tvirtinti, kad Antoine’o Arnauld kritika, pateikta Descartes’o árodymui, lygiai taip pat sëkmingaitaikytina ir (...) Chalmerso antifizikalistiniams samprotavimams.Reikðminiai þodþiai: sàmonës filosofija, dualizmo árodymai, „zombio“ mintinis eksperimentas, fizikalizmas. (shrink)

The article outlines some aspects of the civil law in Lithuania, an Eastern European country, which underwent an essential transformation in the last decades. The author outlines the development of the Lithuanian civil law from the oldest written sources up to the adoption of the new Civil Code of the Republic of Lithuania in 2000. The author is critical about the denomination of Lithuania as a “new” state and draws attention to the history of Lithuanian law, which spans hundreds of (...) years. The article emphasizes the continuity of the legal tradition and the heterogeneity of law – the coexisting of several legal systems in the territory of one state. The article discusses the role of Roman Law in the legal system of Lithuania. Even though Roman Law has never been applied in Lithuania, the author argues that it nevertheless had an indirect influence on Lithuanian private law. Roman Law and Canonical Law were among the main sources while drafting the three codified acts, the Statutes of Lithuania, in 1529, 1566 and 1588. The knowledge of Roman Law acquired by lawyers at universities in other European countries was transmitted through drafting of the laws and the jurisdictional and administrative practices. (shrink)

Iš lotynų kalbos vertė, įvadinį komentarą ir pastabas parašė Kristijona Čerapaitė.

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Iš anglų kalbos vertė ir pratarmę parašė Pranciškus Gricius, Vilniaus universitetas.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, tai (...) tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

Philosophy - Textbooks ; Theology -- Book reviews ; Sufism -- Book reviews -- Religions -- Book reviews.

Diskurso analitinis požiūris propagandos tyrime gali padėti ne tik ištirti propagandos turinį, žodyną, bet ir jo kūrimo kontekstą, kurio analizė tampa vis svarbesnė, plėtojantis sunkiau atpažįstamoms propagandos formoms. Šiame straipsnyje, taikant pusiau sisteminę literatūros apžvalgą ir dedukcinę teminę analizę, nagrinėjama, kaip jungiant propagandos ir diskurso terminus suvokiama propaganda bei kokiose tyrimų tematikose, interpretaciniuose kontekstuose ir kokius metodus pasitelkiant naudojama tokia jungtis. Į apžvalgą įtraukti anglų kalba 2012–2021 m. publikuoti mokslo darbai, kurių pavadinimuose minimi propagandos, diskurso ar propagandinio diskurso terminai. Tyrimo (...) rezultatai rodo, kad propagandos analizei pasitelkdami diskurso analitinį požiūrį, tyrėjai propagandą daugeliu atveju suvokia kaip neigiamą reiškinį, todėl jos analizei dažniausiai pasitelkia kritinę diskurso analizę. Propagandos ir diskurso terminų jungtis moksliniuose tyrimuose naudojama vis dažniau ir yra ypač būdinga visuomenę poliarizuojančių propagandinių pranešimų analizei. Tačiau moksliniuose darbuose propagandos ir diskurso terminų jungtis ne visada išplėtojama tinkamai. (shrink)

Straipsnyje aptariamos skirtingoms etninėms grupėms (lietuvių, lenkų, rusų) ir skirtingoms socialinėms pozicijoms (tėvai, mokytojai, mokyklos administracijos nariai) atstovaujančių informantų kokybinių interviu metu įvardytos mokyklos valstybine ar mažumos mokomąja kalba pasirinkimo priežastys. Analizuojama, kaip individualiu lygmeniu yra konceptualizuojama etniškumo, švietimo sektoriaus pasirinkimo ir lygių galimybių Lietuvos visuomenėje sąveika bei kokios pasitelkiamos individualios ilgalaikės ugdymo / švietimo strategijos siekiant sėkmingai įsitvirtinti Lietuvos visuomenėje. Empiriniai duomenys buvo surinkti kokybinio tyrimo 2013–2014 m. Pietryčių Lietuvoje metu. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. VAT-50/2012).

Straipsnyje siekiama iškelti kai kuriuos teorinius ir metodologinius socialinės struktūros tyrimo klausimus, atsakymai į kuriuos, mano nuomone, padėtų adekvačiau nagrinėti šiuolaikinės visuomenės sandarą, išryškinti socialinių procesų bei reiškinių raidos tendencijas. Manau, taikomasis socialinės struktūros tyrimo aspektas šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač svarbus, kad išryškintomis tendencijomis galima būtų efektyviau remtis formuojant socialinę politiką, mažinti socialinę atskirtį. Pirmiausiai pateikiu socialinės struktūros sampratos variantą. Toliau akcentuoju socialinio laiko ir aplinkos (vietos) reikšmę, kaip esmines bet kokio socialinio tyrimo apibrėžties dedamąsias. Po to išskiriu pagrindinius veiksnius, (...) lemiančius dabarties visuomenių socialinės struktūros raidą. Visų pirma tai revoliuciniai proveržiai mokslo ir technikos srityje, kurie, kaip bebūtų paradoksalu, didina socialinę atskirtį pasaulyje. Galiausiai apibūdinu pagrindines socialinės struktūros tyrimo kryptis, išskirdamas socialinį institucinį, socialinį demografinį, teritorinį, užimtumo ir socialinį klasinį lygmenis. (shrink)

Fenomenologinė refleksija gali parodyti kiek „Aš esu ten“ kaip faktiškumas yra esmiškai koreliuotas su pasaulio horizontu ir šis „Aš esu ten“ nėra jokia esybė pasaulyje. Tai reiškia, kad savastis kaip pastovumas kisme nėra esybės tęstinumas laike ir jos tikslas nėra laikiška determinacija. Tačiau kaip temporalizacija ji gali suponuoti laikišką determinaciją. Lingvistiniai įpročiai gali mus versti ieškoti laikiškų apibrėžčių. Kaip pastebėjo Husserlis, lingvistinė artikuliacija veda prie ontifikacijos ir todėl reikalauja atnaujinto epoche atlikimo. Epoche naudojama siekiant parodyti, jog savastis nėra kažkas, kas (...) egzistuoja kaip esybė pasaulyje. Tokia fenomenologija gali atskleisti refleksijos ir jos konstituotos dialektikos ribas. Kalba absoliutina refleksiją veikiančią su ontifikuotų konceptų pagalba. Tai negali panaikinti transcendentalios iliuzijos apie prieštaringas apibrėžtis, nes įtraukta į kalbą reflektyvi mintis yra dialektikos šaltinis. Šiame lygmenyje sprendimai negalimi. Genetinės fenomenologijos analizė skirta pirminiam transcendentalaus gyvenimo funkcionavimui yra retrogresija į dialektikos pagrindus ir į iki-dialektinio gyvenimo pasireiškimą. Esminiai žodžiai: fenomenologija, dialektika, epoche, Husserlis, Kantas.Phenomenological reflection can show to what extent the “I am there” as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the “I am there” is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as a continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is a retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life.Key words: phenomenology, dialectics, epoche, Husserl, Kant. (shrink)