Visą pasaulį apimančios globalizacijos procesų pasekmės paskatino daugelį pasaulio šalių susirūpinti tautinio tapatumo išsaugojimu ir tautinės savimonės ugdymu. Įvairių šalių mokslinėje literatūroje galima aptikti vis daugiau publikacijų tautinio tapatumo, tautiškumo, jo išsaugojimo ir tautinės savimonės ugdymo tematika. Vienas iš šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdą ir normas formuojančių veiksnių – reklama. Straipsnyje teoriniu lygmeniu nagrinėjamas klausimas – kaip ugdyti tautinę savimonę pasitelkiant reklamas? Atlikus mokslinės literatūros analizę ir sintezę nustatyti tautinio tapatumo komponentai ir struktūriniai ryšiai tarp jų, taip pat atskleistas galimas nustatytų (...) elementų pritaikymas prekių ženklų reklamose ugdant tautinę savimonę. (shrink)

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių lietuvių mąstytojų bei kitų intelektualų (filologų, literatūrologų, istorikų ir t. t.) santykio su senovės graikų filosofija įvairovė. Nurodomos ir pavyzdžiais iliustruojamos keturios tokio santykio rūšys. Pirmoji iš jų – tai požiūris į graikų mąstytojų tekstus kaip filosofijos istorijos objektą. Antroji – tai požiūris į graikų filosofinį paveldą kaip įkvėpimo šaltinį. Trečioji – tai požiūris į graikų filosofiją, ypač metafizinį jos matmenį, kaip į kritikos objektą (dažniausiai iš šiuolaikinės kontinentinės filosofijos pozicijų). Ir ketvirtoji santykio rūšis – tai (...) kreipimasis į graikų filosofiją kaip pačias filosofinio mąstymo ištakas, siekiant giliau įsimąstyti į filosofijos esmę bei misiją šių dienų pasaulyje. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pristatomas svarbių M. Heideggerio technikos filosofijos elementų formavimosi kontekstas tarpukario Vokietijos autorių tekstuose. Aptariamos paralelės tarp Heideggerio ir E. Cassirerio, E. Jüngerio bei O. Spenglerio industrializacijos proceso filosofinių apmąstymų. Nagrinėjant šių mąstytojų moderniosios technikos koncepcijų ryšius išryškėja, kaip vystėsi Heideggerio tekstams būdinga industrializacijos proceso artikuliacija bei jo technikos filosofijai svarbi problematika, liečianti planetarinį moderniosios technikos išplitimą ir poveikį bei technikos, kaip Vakarų ir šiuolaikinės žmonijos apskritai lemties, sampratą.

Straipsnyje analizuojamas vėlyvasis Platono pilietinio dalyvavimo modelis santykyje su šiuolaikine pilietine teorija. Straipsnyje teigiama, kad nors platoniškasis modelis atitinka tokius įprastus pilietinėms teorijoms kriterijus kaip lygybė, autonomija ir įgalinimas, esminė sąvoka norint suprasti šį projektą yra nuosaikumas. Būtent nuosaikumas struktūruoja ir vienija skirtingus šio modelio sudedamuosius elementus (įstatymų valdymas, preambulių įtikinimas, įgalinanti ekonomika ir švietimas) bei paaiškina, kokia yra esminė asmeninė dispozicija norint pasiekti stabilios ir racionalios politinės tvarkos.

Ovidij je nedvomno med vsemi avgustejskimi pesniki eden najbolj izrazitih oporečnikov v odnosu do avtokratskega režima cesarja Oktavijana Avgusta. Medtem ko je na primer Vergilij na Avgustov ukaz spremenil zaključni del druge knjige Georgik, tako da je izbrisal iz nje laudes Galli, ki ga je zadela damnatio memoriae, pa se Ovidij niti v svoji mladostni zbirki Amores niti v žalostinkah iz izgnanstva (Tristia) ni bal proslavljati tragično preminulega pesnika, ki velja za začetnika rimske elegije. Zato se ne smemo čuditi, da (...) je tudi Ovidija zadela nekaka damnatio memoriae, saj so morale biti vse njegove pesniške zbirke, ne le spotakljiva Ars amatoria, odstranjene iz rimskih javnih knjižnic (Tristia, 3.1.63–80). Tudi v največjo umetnino, Metamorfoze, je Ovidij zasejal nekaj domiselnih in iskrivih protiavgustovskih bodic. Tako je na primer že v eni prvih epizod, v zgodbi o preobrazbi Likaona, še izraziteje pa v zadnji epizodi, kjer katasterizmu, tj. preobrazbi Julija Cezarja v zvezdo in podobni preobrazbi, ki po smrti čaka Avgusta, dodal za sklep še zaostreno poanto, da bo njegovo ime po smrti povzdignjeno še višje, visoko nad (super!) zvezde (torej še višje kot Cezarjeva in Avgustova zvezda): super alta perennis / astra ferar (Metamorfoze, 15.875–6). (shrink)

KAZALOUredniška opomba k nemški izdajiIII. DRAMSKA POEZIJA1. Drama kot poetična umetninaa. Princip dramske poezijeb. Dramska umetninac. Odnos dramske umetnine do publike2. Zunanja izvedba dramske umetninea. Branje in recitiranje dramskih delb. Igralska umetnostc. Od poezije bolj ali manj neodvisna gledališka umetnost3. Vrste dramske poezije in njeni glavni zgodovinski momentia. Princip tragedije, komedije in drameb. Razlika med antično in moderno dramsko poezijoc. Konkretni razvoj dramske poezije in njenih vrstTerminološki slovarček.

Straipsnyje aptariamos visuomenės ir valstybės modelių paieškos XX a. pradžios katalikų intelektualų darbuose. Teigiama, kad lietuvių katalikų intelektualai (A. Kaupas, S. Šultė, A. Civinskas, K. Šaulys, J. Staugaitis ir kt.) savivaldą laikė efektyviausia visuomenės narių valdymo forma. Atskleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuomenės valdymo formai“ – proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo valstybės sutvarkymo bei valdymo poreikį. Aukščiausias teisines galias galinti turėti tik (...) visa tauta, kurios gerovės ir tvarkos siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik tada, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei, teisei (žmogaus prigimtinėms teisėms)ir visų pirma moralei. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų intelektualai siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks tos valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas – konstitucinė monarchija ar respublika – ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus – kiek jis padeda siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas ir nepažeidžia žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklauso ir nuo valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. (shrink)

Straipsnyje, remiantis pusiau struktūruotų biografinių interviu duomenimis, nagrinėjama lietuvių diasporos Kazachstane antrosios ir trečiosios kartų atmintis ir jos naudojimas jų etninės tapatybės daryboje. Po sovietmečiu nutrūkusio atminties perdavimo iš kartos į kartą ši atmintis daugiausia atkuriama kaip šeimų atmintis ir dėl vyraujančios „paveldimos“ etninės tapatybės sampratos jos atkūrimas vyko ir vyksta drauge su lietuviškosios tapatybės atkūrimu. Šeimų atminties atkūrimo emociniai poreikiai palikuonių kartose sustiprina ir etninės tapatybės atkūrimo poreikį, kai kuriais atvejais ši atmintis tampa svarbiu jos ištekliu.

Straipsnyje pristatomi pastarąjį dešimtmetį įvykę stereotipinių vaizdinių apie įvairių tautų (lietuvių, vokiečių, rusų ir kt.) charakterio bruožus poslinkiai. Lietuvos studijuojančio jaunimo sąmonėje susiformavę apibendrinti lietuvių ir kitataučių stereotipai buvo tirti 2003, 2008 ir 2015 metais. Šiuo laikotarpiu pastebimai kito politinė situacija, tarptautiniai santykiai, todėl buvo galima tikėtis ir tautinės stereotipizacijos kaitos. Gauti tyrimo rezultatai tai patvirtino: neigiamas rusų tautos stereotipiškumo rodiklis pastebimai pakilo, o teigiamas krito; žydų tautos stereotipas, sprendžiant pagal teigiamo ir neigiamo stereotipiškumo vidurkių poslinkius, pastarąjį dešimtmetį (...) nuolat gerėjo; ir kt. Tyrimai atskleidė ir studijuojančio Lietuvos jaunimo autostereotipo kaitą: tautinis autoportretas netapo labiau pozityvus; jame išryškėjo kritusį socialinį aktyvumą nusakantys bruožai. (shrink)

Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo.

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs (...) absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)