Abstract

Jono Juškaičio lyrikos prigimtis yra heterogeniška – eilėraščiuose gausu svetimų tekstų. Straipsnyje intertekstualumas suprantamas kaip savo ir svetimo žodžio sąveika, o jo analizei yra pasirinktos lekseminės ir tekstinės interpretantės sąvokos. Leksemine interpretantegalima laikyti žodžių žaismą, kalambūrą, svetimos kalbos žodį. Ja gali tapti veikėjų vardai, perimti iš kitų kūrinių. Tekstine interpretante laikomas didesnis fragmentas, pateiktas be kabučių. Straipsnyje analizuojami pasaulietiniai ir religiniai intertekstai, jų funkcijos Juškaičio eilėraščiuose. Aptariamas tiesioginis ir netiesioginis citavimas, daugiausia dėmesio skiriama citavimui be kabučių. Konkrečių tekstų analizė atskleidžia, kad svetimų tekstų intarpai Juškaičio eilėraščiuose suardo teksto vientisumą, linijiškumą, kurdami įtampą, skatindami dialogą. Jie deformuoja sintaksę, didindami žodžių semantinį aktyvumą. Intertekstai lemia meninio pasaulio pobūdį, kuria jo išskirtinumą. Apibendrinant teigiama, kad Juškaičio poezijoje citatų yra gausu, jos kuria meninio pasaulio specifiką, lemia sudėtingą pasaulio regėjimo būdą, niuansuoja svarbiausias kūrybos temas. Intertekstų gausa ir įvairovė intelektualizuoja valstietiška kultūra paremtą Juškaičio poeziją, o citavimas be kabučių yra tapęs išskirtine poetikos priemone.