Abstract

Straipsnis skirtas tylos estetikai Jono Juškaičio poezijoje aptarti. Analizuojami tylos ir garsų santykiai, nušvitimo ir šviesos semantika ir jos raiška. Metaforiška sąvoka nušvitimas traktuojama kaip būties patirtis, susijusi su tylos išgyvenimu. Tyrime ryškinamos garsų ir tylos, šviesos ir tamsos opozicijos ir jų prasmės. Atskleidžiama, kad ir tyla, ir nušvitimas priklauso giliajam Juškaičio poetinės pasaulėjautos klodui, yra susiję su dievoieška, su svarbiais subjekto etiniais sprendimais. Tyla ir nušvitimas niuansuoja gamtos pasaulį, kraštovaizdį, subjekto dvasines būsenas.