Abstract

Straipsnyje analizuojamos bioetikoje vyraujančio pagarbos asmens autonomijai principo prielaidos. Remiantis antropologų L. Dumont’o ir C. Geertzo darbais parodoma, kaip pagarbos asmens autonomijai principas yra susijęs su vakarietiška, krikščioniška, individualistine asmens samprata bei iš to plaukiančiu racionalumo reikšmės įtvirtinimu informuoto sutikimo koncepte. Taip pat ginama idėja, kad būtina atsižvelgti į rūpesčio etikos, pabrėžiančios emocijų svarbą moralėje ir paremtos reliacinio asmens prielaida, pasiūlytas įžvalgas. Straipsnyje parodoma, kaip rūpesčio etikoje pasiūlyti normatyviniai rūpesčio idealai gali būti pritaikomi bioetiniame kontekste – konceptualizuojant rūpestį medicinos sferoje galima pritaikyti Bourdieu pasiūlytą habitus konceptą ir išryškinti ne tik tarpasmeninių santykių svarbą moraliniam vystymuisi, bet ir įvairias sociokultūrines bei istorines įtakas, lemiančias tam tikrus mūsų elgsenos modelius.