Abstract

Straipsnyje analizuojamos Balio Sruogos asmens laikysenos ir kūrybos sąsajos su XX a. pagrindine filosofine mąstymo linija – modernistinių meno srovių rutuliota bei egzistencijos filosofijos ryškinta individo nelygstamos vertės idėja, maišto, nerimo, gyvenimo laikinumo ir prasmės klausimai. Šios paradigmos kontekste ieškoma autentiškos kūrėjo laikysenos. Atkreipiamas dėmesys į Jurgio Baltrušaičio figūros svarbą Sruogai šiuo požiūriu, taip pat į Sruogos kaip Mokytojo prisiimtą pareigą jaunajai kartai nacių okupacijos laikais. Iš šios perspektyvos punktyriškai apžvelgiama ankstyvoji Sruogos lyrika, Dievų miškas, Pajūrio kurortas. Mąstymo lauką sudaro XX a. idėjų istorija, moderniosios literatūros ir filosofijos krypčių kontekstas, Ericho Hellerio knyga Perimtoji dvasia, pasiūliusi žvilgsnį į XIX a. kūrybos ir mąstymo tradicijų perėmimą XX amžiuje, bei Dominique’o Maingueneau literatūrinio lauko samprata.