Abstract

Straipsnyje mëginama rekonstruoti platoniðkosios meilës sampratos fenomenologiná aspektà. Ðiossampratos kontûrus Platonas nuþymi dar „Puotoje“, taèiau daugiausia dëmesio jai skiria benepoetiðkiausiame ir máslingiausiame savo dialoge „Faidras“. Ávadinëje dalyje teigiama, kad graikiðkasisfilosofavimas klostosi natûraliai, t. y. tematizuoja filosofavimui rûpimus turinius, tik susiklostant filosofavimui palankioms aplinkybëms. Brandà pasiekusi filosofija jau mëgina perprasti save, taigi irásisàmoninti tas natûralias prielaidas. Platonas dar „Puotoje“ nustato, kad palankiausia filosofavimuinatûrali þmogaus bûsena yra meilë. „Puotoje“ jam pavyksta iðryðkinti vertybiná meilës profilá, ofilosofavimas èia apraðomas kaip groþio vertybës uþangaþuotas „teisingasis kelias“, kreipiantis màstymàgrynojo teorinio þinojimo link. Pati meilë èia traktuojama dar gana neapibrëþtai, t. y. kaip „gimdymasgroþyje“. Sutelkdamas dëmesá á þmogiðkàjá santyká, „Faidre“ Platonas kaip tik imasi detalizuoti„gimdymo groþyje“ fenomenologijà. Platonas struktûruoja sielà, t. y. pavaizduoja jà kaip vadeliotojovaþnyèiojamà sparnuotà dvikinkæ. Groþio veikiama ði dvikinkë pasikelia á uþdangës sritá, ir vadeliotojuipalankiausiu atveju pavyksta iðvysti „tiesos lygumà“. Metaforiðkai apraðytos sielos dalys straipsnyjesusiejamos su atitinkamomis kasdienio ir etinio màstymo temomis bei teoriniu màstymu apskritai, osparnuotumas – su vertybiðkumu. Sekant Platono apraðyta sielos daliø dinamika pavyksta parodyti,kaip veikiant groþiui teorinis màstymas gali tematizuoti etiðkumo temà ir veikiai pelnyti bûties áþvalgà.Pagrindiniai þodþiai: meilë, ðëlas, tiesa, bûtis, groþis, gëris, natûralus filosofavimas, fenomenologija