Abstract

Straipsnyje atkreipiamas dëmesys á radikaliai pasikeitusá filosofinio màstymo stiliø, kurá daþnai galimapavadinti dþiazavimu. Lyginant ðiuolaikiná ir trijø I. Kanto Kritikø màstymo bûdà, pastarasis dabaratrodo per daug sunkiasvoris ir nuobodus. Nepaisant to, kantiðkasis palikimas iðlieka vienas aukðèiausiø þmonijos laimëjimø. Tæsiant muzikines paraleles, galima sakyti, kad jo esmë gali bûti nuodugniaisuprasta ir ávertinta tik priëmus jo visà iðsklaidà „vienu akordu“ ,kaip tam tikrà muzikalià vienovæ. Dþiazo dvasia su jos ekstatiniu spontaniðkumu, improvizacija ir laisvomis asociacijomis giliai persmelkë visà ðiuolaikinës Vakarø kultûros gyvenimo ir màstymo bûdà. Dabar jame gerokai daugiau bendrumo su menais ir estetika nei mokslu ir teorija, jame daugiau ironijos,þaidybiðkumo, ekspresyvumo ir narciziðkumo. Pavyzdþiai vis daþniau imami ið vizualiøjø menø, groþinës literatûros ir filmø, be ypatingo dëmesio etinei atsakomybei Tai galëtø bûti apibûdinama kaipvyraujanèio ekstatinio, empiriðkai orientuoto – Pathos santykio su realybe iðraiðka. Savuoju kategoriniu imperatyvu Kantas áþvelgë, kad Pathos logika yra „iðsibarstanti“ atsitiktinumais individualios patologijos kelias. Taigi, kad nebûtø prarastas sveikas protas, bûtina iðlaikyti bendrà atskaitossistemà, aukðèiausià aistrà: pagarbà ir atsakomybæ universalizuojanèiai kiekvieno ið mûsø jëgai – etiðkaiorientuotam tikëjimui þmonijos galia, glûdinèia kiekviename þmoguje.Pagrindiniai þodþiai: Kantas, Mamardaðvilis, dþiazas, patologija, estetika, tikëjimas