Abstract

Straipsnyje analizuojama Vilémo Flusserio medijų teorija kaip tipiškas vadinamojo vizualinio posūkio šiuolaikiniuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose pavyzdys. Didžiausias dėmesys skiriamas šiai teorijai, o kartu ir visam vizualumo diskursui kylančioms dviem metodologinėms problemoms. Pirmoji – tai vizualinio posūkio lokalizavimas: nėra aišku, ar šis posūkis vyksta sociokultūrinėje tikrovėje, ar ją nagrinėjančiuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Antroji – santykio tarp objekto ir metodo bei jų naujumo problema. Flusseris vizualinį posūkį supranta kaip kaitą sociokultūrinėje tikrovėje. Tačiau straipsnyje tvirtinama, jog ši kaita Flusserio yra suvokiama ir įvardijama tik prisiimtojo spekuliatyvaus dialektinio klasikinės istorijos filosofijos metodo dėka