Abstract

Vaikų ir jaunimo užimtumo bei saviraiškos ugdymo funkcijas atlieka valstybinės ir savivaldybių švietimo įstaigos – neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, bendrojo lavinimo mokyklos, dienos centrai, nevyriausybinės organizacijos, privačios institucijos ir kitos įstaigos, turinčios teisę teikti šias paslaugas. Šiuo metu stiprinama savivaldybių atsakomybė už švietimo prieinamumą, kokybę ir socialinę aprėptį savivaldybių teritorijoje. Kiekviena savivaldybė tvarko visų jos teritorijoje gyvenančių vaikų registrą, koordinuoja pavaldžių mokyklų komplektavimą ir mokinių srautus, tačiau neformaliojo vaikų švietimo mokyklų tinklas, neformaliojo ugdymo veiklų pasiūla, pavėžėjimo galimybės, neformaliajam vaikų švietimui skiriamų lėšų paskirstymas regionuose labai skiriasi. Straipsnyje analizuojamos šiuo metu veikiančios neformaliojo švietimo mokyklos, netolygiai išsidėsčiusios pagal geografinę padėtį ir todėl neatitinkančios socialinės sanglaudos kūrimo tikslų. Dauguma šių mokyklų sutelktos savivaldybių centruose ir tik kelios savivaldybės įsteigusios mokyklų filialus tolesnėse nuo savivaldybės centro vietovėse. Mokyklų geografinė padėtis riboja vaikų galimybes dalyvauti neformaliojo ugdymo, pažintinės, kultūrinės edukacijos veiklose, o šių veiklų organizavimas, ypač kaimo vietovių mokyklose, susijęs su didesnėmis lėšomis