Abstract

Straipsnyje aptariama žymaus XX a. pradžios katalikų filosofo ir sociologo Simono Šultės (1876–1920) socialinė samprata. Atskleidžiama, kad S. Šultė, kaip ir jo mokytojas vokiečių teologas ir filosofas A. M. Weisas (1844–1925), buvo vidurio kelio – laisvės ir tvarkos derinimo – šalininkas, turintis aiškią kritinę nuostatą dėl ekonominio liberalizmo, ir uolus demokratijos principų gynėjas. Laikydamasis evoliucionistinio požiūrioį visuomenės raidą S. Šultė tikėjo visuomenės pažanga, šviesesne Lietuvos ateitimi. Egzistuojančios socialinės neteisybės priežastis – gamybos priemones turinčiųjų ekonominė valdžia, kurią būtina apriboti. Tą apribojimą S. Šultė siejo su galimybėmis įgyti nuosavybę. Laikydamas nuosavybę asmens saviraiškos ir laisvės garantu jis siūlė žiūrėti į ją ne kaip į privilegiją, o kaip į pareigą visuomenei. Nuosavybės turėjimą pateisinąstik jos panaudojimo socialinis efektyvumas ir etiškumas. S. Šultė laikėsi demokratinės nuostatos, kritiškai vertino autoritarinį valdymą. Ne žmogus valstybei, o valstybė turinti tarnauti žmogaus reikalams, gerbti ir ginti jo teises, kurios yra jam duotos paties Dievo, tarp kitų ir teisę į nuosavybę. Geriausiai tą teisę, jo manymu, galinti užtikrinti Lietuvos parlamentinė respublika.