Abstract

Nagrinėjama tarpukario lietuvių katalikų intelektualų puoselėta „Naujojo humanizmo“ visuomenė ir jos politinės organizacijos modelis, pagrįstas „organiškosios demokratijos“ koncepcija. Aptariami jo principai ir funkcionavimo ypatumai. Jaunųjų intelektualų skelbta pertvarka parodoma kaip politinės dermės paieška autoritarizmą derinant su parlamentarizmu ir taip bandant įveikti demokratijos netobulumą. Kartu parodoma, kad kai kurios jų politinės įžvalgos pasirodė pranašiškos ir susisieja su nūdienos mūsų politinio gyvenimo tendencijomis