Abstract

Analizuojant vaizduotæ laiko klausimas retokai patenka á akiratá. Fantazijos elementai daþniausiainagrinëjami tarsi anapus laiko pakibusios sustabdyto laiko fotografijos. Taip nutinka todël, kad net irfilosofiniuose svarstymuose linkstama vaizduotæ apibendrinti su „sàmonës netikrovës“ rubrika. Straipsnyje, remiantis fenomenologiniu apraðymo metodu, aptinkama laikiðka vaizduotës veikimo struktûra,taip pat atskleidþiamas dar didesnis ásivaizdavimo paradoksas. Fantazija nesutampa su transcendentalinio subjetyvumo egologiniu centru, bet daþnai patiriama kaip nepavaldi galinga funkcija, kuri yraego pranokstanti kitybë, kaþkas Kita, kas elgiasi savavaliðkai ir sukuria reflektyvios sàmonës dominavimo iliuzijà.Pagrindiniai þodþiai: vaizduotë, ásivaizdavimas, fantazija, ego, sàmonë