Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos su vaizdo statuso pokyčiu šiuolaikiniame pasaulyje susijusios problemos. Naujųjų technologijų eroje sapnai ir svajonės gali būti produkuojami, klasifikuojami ir įdiegiami į juos patiriančią sąmonę. Remiantis Deleuze’o, Horkheimerio ir Adorno, Candau bei Žižeko darbais diagnozuojama, kad vizualumo ir kultūros industrijų įsigalėjimas užtvindo sąmonę Kito sapnais, tokiu būdu dubliuojant jau Kanto vaizduotei priskiriamą transcendentalinio schemiškumo funkciją. Šiuos procesus įgyvendinti padeda naujoji vaizdinių veikimo forma – ikonorėja, kuri pasireiškia kaip viešojoje erdvėje cirkuliuojantis ir ritmiškai atsikartojantis perteklinis vaizdų antplūdis. Straipsnyje keliamas retorinis klausimas apie galimybę išsilaisvinti iš šios situacijos – t. y. pabėgti iš Kito sapno.