Straipsnyje pristatomi pastarąjį dešimtmetį įvykę stereotipinių vaizdinių apie įvairių tautų (lietuvių, vokiečių, rusų ir kt.) charakterio bruožus poslinkiai. Lietuvos studijuojančio jaunimo sąmonėje susiformavę apibendrinti lietuvių ir kitataučių stereotipai buvo tirti 2003, 2008 ir 2015 metais. Šiuo laikotarpiu pastebimai kito politinė situacija, tarptautiniai santykiai, todėl buvo galima tikėtis ir tautinės stereotipizacijos kaitos. Gauti tyrimo rezultatai tai patvirtino: neigiamas rusų tautos stereotipiškumo rodiklis pastebimai pakilo, o teigiamas krito; žydų tautos stereotipas, sprendžiant pagal teigiamo ir neigiamo stereotipiškumo vidurkių poslinkius, pastarąjį dešimtmetį (...) nuolat gerėjo; ir kt. Tyrimai atskleidė ir studijuojančio Lietuvos jaunimo autostereotipo kaitą: tautinis autoportretas netapo labiau pozityvus; jame išryškėjo kritusį socialinį aktyvumą nusakantys bruožai. (shrink)

В книге рассматривается феномен параллельного развития, взаимодействия, взаимовлияния и сближения языка русской философии и поэзии 10-21 вв. Книга предназначена для филологов и философов и преподавателей русского языка.

Na podstawie prześledzenia genezy Dzieci nędzy (1913) i historii komponowania tekstu dokonano ciekawych ustaleń z zakresu działań twórczych najgłośniejszego autora Młodej Polski – Stanisława Przybyszewskiego. Badania ujawniły m.in. niechęć pisarza do (czy może: nieumiejętność) radykalnej modyfikacji raz dokonanych zapisów tekstowych i wzrost literackiej efektywności z dala od wielkich miast. Kolacjonowanie przekazów powieści oraz lektura dokumentów osobistych pozwoliły stwierdzić, że znaczący wpływ na ostateczny kształt Dzieci nędzy miały powikłania osobiste i przykre okoliczności życiowe, które znacząco determinowały (czy raczej: destruowały) proces pisarski (...) Przybyszewskiego, oraz ingerencja domagającego się uzupełnień wydawcy, któremu pisarz skwapliwie przyznał rację, dopisując kilka rozdziałów. Te sumiennie dokonane poprawki świadczą o tym, jak ważne były dla pisarza uwagi redakcyjne w udoskonalaniu tekstu. Najważniejsze odkrycie, do jakiego prowadzą badania tekstologiczne, dotyczy jednak autorskiej rezygnacji z zamierzonego pierwotnie poematu prozą i przetransponowania jego idei w formę powieściową. Ta decyzja – będąca rodzajem kapitulacji w zmaganiach z tworzywem – świadczyła de facto o nowatorskim myśleniu Przybyszewskiego o powieści i sprawiła, że Dzieci nędzy to niezwykle ciekawy artystycznie, nowoczesny zapis stanów psychicznych. Od strony rozwiązań konstrukcyjno-narracyjnych to niewątpliwie jedna z najciekawszych powieści Przybyszewskiego. (shrink)

Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo.

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs (...) absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

Straipsnyje analizuojamas vėlyvasis Platono pilietinio dalyvavimo modelis santykyje su šiuolaikine pilietine teorija. Straipsnyje teigiama, kad nors platoniškasis modelis atitinka tokius įprastus pilietinėms teorijoms kriterijus kaip lygybė, autonomija ir įgalinimas, esminė sąvoka norint suprasti šį projektą yra nuosaikumas. Būtent nuosaikumas struktūruoja ir vienija skirtingus šio modelio sudedamuosius elementus (įstatymų valdymas, preambulių įtikinimas, įgalinanti ekonomika ir švietimas) bei paaiškina, kokia yra esminė asmeninė dispozicija norint pasiekti stabilios ir racionalios politinės tvarkos.

This article concentrates on two main interpreta- tions of Friedrich Nietzshe's philosophy: hermeneuti- cal , originated in Martin Heidegger's book "Nietzsche" and deconstnlctive -, elaborated in Jacques Derrida's book "Esperon: Le Styles de Nietzsche. Spurs. Nietzshe's Styles".and his article "Interpreting Signatures : Two Questions". The author of the article considers that the idea of in- verted platonism as a main paradigm of Nietzsche's thought is original Heidegger's idea, underlying his interpretation of Nietzsche as a last methaphysisian in Western thought. Derrida, (...) interpreting the same one page fragment "History of an Error" from Nietzche's work "Twilight o f the Idols" opposed Heidegger's intention to unite the diversity o f Nietzsche's thought into one paradigmatic schema. Author of the article considers, that his deconstructive efforts clearly exposed, that Heidegger's interpetation neglecting the pliuralistic diversity of Nietzsche's philosophys is influenced more by his longing for axi- omatic unity common to methaphysical thought than by original Nietzsche's thinking. Raktiniai iodiiai: Platonizmas, ~pvertiina.~, pa- skutinis nzetapzikas, Nietzsclze b stilius. (shrink)

Overdenkingen in proza en poëzie over filosofische vraagstukken door de in ongenade gevallen Romeinse ex-consul (480-524).

W studium dokonano rekonstrukcji i analizy procesu pisania dwóch opowiadań Włodzimierza Odojewskiego (1930–2016) powstałych w latach 1976–1993. Autor bada bruliony (rękopisy i maszynopisy) przechowywane w archiwum pisarza na Wydziale Filologii Polskiej i Klasycznej UAM w Poznaniu. Praca nad dokumentacją genezy opowiadań odbywa się przy pomocy narzędzi zaproponowanych przez francuskich genetyków tekstu (P-M. de Biasi, J. Bellemin Noël) i amerykańskiego badacza J. Bryanta (pojęcie płynnego tekstu /fluid text/). Analiza dotyczy wybranych skupisk zmian w brulionach utworów Odojewskiego – redakcje tytułu, początkowych akapitów, (...) a także skreślenia, poprawki, uzupełnienia. Punktem dojścia studium jest stwierdzenie, że toku długotrwałego aktu twórczego pisarz dąży do konstrukcji, które w sposób maksymalnie precyzyjny oddają niuanse stanów psychicznych bohaterów oraz scenerii akcji opowiadań. Akt twórczy w wykonaniu Odojewskiego jest przykładem niestabilności pisania, którego efektem są kreacje płynnych postaci. (shrink)

William Faulkner (1897-1962), one of the United States’ most renowned authors, was born on Sept. 25, 1897, in New Albany, Mississippi. He initially focused on poetry, culminating in his first publication: The Marble Faun (1924). Subsequently, he transitioned to prose, producing novels such as The Sound and the Fury (1929), As I lay Dying (1930), Light in August (1932) and Absalom, Absalom! (1936), which are considered his most significant works. Like most of his oeuvre, these novels are set in a (...) fictional Southern region that Faulkner termed ‘Yoknapatawpha county.’ Nearly all works set in this fictional county are characterized by themes of race, incest, the American Civil War, and the decline of the antebellum South. Faulkner frequently employs diverse perspectives and techniques that directly represent the consciousness of his characters. Recognition for his literary achievements came relatively late in his career. The primary catalyst for this recognition was the Nobel Prize for Literature awarded to him in 1949, when he had arguably passed the zenith of his writing career. Faulkner’s extensive oeuvre, which spans from 1924 to 1962, also encompasses lesser-known works, such as Sanctuary (1931) and Intruder in the Dust (1948). In addition to novels, Faulkner authored numerous short stories that are considered among the finest in American literature. These include the story translated here, “Barn Burningr” originally published in 1939, in the June issue of Harper’s magazine. Faulkner died July 6 in Byhalia, Mississippi, of a heart attack. -/- In Dutch: William Faulkner (1897-1962) …, een van de beroemdste schrijvers uit de Verenigde Staten, werd geboren op 25 september 1897 in New Albany, Mississippi. Hij begon aanvankelijk met het schrijven van poëzie, wat resulteerde in zijn eerste publicatie: The Marble Faun (1924). Kort daarna liet hij poëzie voor wat het was en stortte hij zich op het proza. Dit leidde tot romans als The Sound and the Fury (1929), As I lay Dying (1930), Light in August (1932) en Absalom, Absalom! (1936) die als zijn belangrijkste werken worden beschouwd. Net als het merendeel van zijn oeuvre spelen deze romans zich af in een fictioneel Zuiden dat door Faulkner ‘Yoknapatawpha county’ genoemd werd. Vrijwel alle werken die zich in deze fictieve streek afspelen, worden gekenmerkt door thema’s als ras, incest, de Amerikaanse burgeroorlog en de teloorgang van het oude Zuiden. Faulkner maakt vaak gebruik van verschillende perspectieven en technieken die direct het bewustzijn van zijn personages representeren. Pas relatief laat in zijn carrière kreeg hij erkenning voor zijn literaire verdiensten. De belangrijkste stimulans hiervoor was de Nobelprijs voor de literatuur die hem werd toegekend in 1949, toen hij als schrijver eigenlijk al over zijn toppunt heen was. Faulkners omvangrijke oeuvre, dat ontstond in de periode van 1924 tot 1962, omvat ook minder bekende werken, zoals Sanctuary (1931) en Intruder in the Dust (1948). Naast romans schreef Faulkner echter ook nog een groot aantal korte verhalen die tot de absolute top van het Amerikaanse verhaal gerekend worden. Daartoe behoort ook het hier vertaalde verhaal ‘In vlammen op’ (‘Barn Burning’), dat oorspronkelijk werd gepubliceerd in 1939, in het juninummer van het tijdschrift Harper’s. Faulkner stierf op 6 juli in Byhalia, Mississippi, aan een hartaanval. -/- . (shrink)

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Straipsnyje analizuojamos vyresnio amžiaus tėvų, turinčių emigravusių vaikų, normatyvinės nuostatos dėl vaikų pareigų tėvams, atskleidžiami subjektyvūs priežiūros lūkesčiai ir normatyvinį solidarumą lemiantys veiksniai. Normatyvinis solidarumas lyginamas tarp dviejų transnacionalinės šeimos tipų: tėvų, kurių visi vaikai / vienintelis vaikas yra emigravę ir tėvų, turinčių emigravusių ir Lietuvoje gyvenančių vaikų. Remiantis logistinės regresijos rezultatais, analizuojami reikšmingi individualūs ir šeiminiai veiksniai, lemiantys pritarimą vaikų pareigoms tėvams.

В сборник включены ранее не публиковавшиеся религиозно-философские произведения Ф. Н. Глинки.

Praca stanowi przyczynek do badań nad życiem i twórczością Ignacego Dąbrowskiego – pisarza przełomu wieków XIX i XX. Jego rękopisy, zachowane przeważnie w znakomitym stanie, zgromadziła Aniela Skórska, siostrzenica literata. Dziś przechowywane są one w zbiorach Biblioteki Narodowej. Cyzelowane i wielokrotnie poprawiane utwory stanowią świadectwo złożonego procesu twórczego, jaki towarzyszył prozaikowi w pracy nad kolejnymi dziełami. Analiza zachowanych brulionów i manuskryptów pozwala na głębsze poznanie literackiej osobowości Dąbrowskiego – postaci skrytej i introwertycznej, a uporządkowanie materiałów rękopiśmiennych pomocne będzie w odtworzeniu (...) oraz weryfikacji faktów z jego życia. (shrink)

W artykule dokonano zestawienia łódzkich śladów Ignacego Dąbrowskiego, młodopolskiego pisarza mieszkającego w Łodzi z przerwami w latach 1893–1897. Badania przeprowadzone przy użyciu metod: archiwalnej i biograficznej pozwoliły na wyszczególnienie kilku wątków życiorysu pisarza związanych z postaciami kojarzonymi z Łodzią (m.in. Władysławem S. Reymontem, Wacławem Klossem, Edwardem Rontalerem, lekarką Lidią Złobiną). W pracy podjęto także temat niewydanej nigdy powieści Dąbrowskiego pt. _Mistrz_, której manuskrypty przez długi czas uchodziły za spalone, a obecnie podlegają edytorskiemu opracowaniu. Rekonesans pozwolił na przybliżenie związków pisarza z (...) Łodzią i Łodzianami, a także odsłonięcie przypuszczalnych powodów rezygnacji z wydania _Mistrza_ w „Tygodniku Ilustrowanym”. (shrink)

Straipsnyjc svarstornas Algio Micklino atsakas huscrliSkosios fcnorncnologijos kritikarns. Autorius iSrySkina tris svarbiausius IJusscrlio kritikq argurnen- tus: 1 .IHusscrlio fcnorncnologija yra toli graiu nc "rnohlas bc jokiq ikankstiniy prielaidq", ji suponuo- ja dckartiSkqj teiginj, jog bliti rciSkia "hliti paiintu". 2.1-Tusserlio tciginj apic fcnorncnologines duotics apo- diktiSkurnq susilpnina jo patics patcikiarni tokios duo- tics apra5yrnai. IS ju, prieSingai Husserlio ketinirnarns. i6aiSkcja fenorncnologincs rcflcksijos ncpajcgurnas "susidoroti" tiek su retencine 1;iikines patirties di- rncnsija, tiek su radikalia Kito patirtics kitokybe. 3.Husscrlio rnctodui ir rnqstyrnui apskritai (...) budingas eurocentrizrnas ir episterninis irnpcrializrnas - visus kultlirinius ir istorinills skirturnus jis susurnuojn savo fenornenologijoje, kuriy traktuoja kaip slaptq graiko- curopictiSko.jo irnogaus llikcsi.iij iksipildyrnn. Algiui Micktinui svarbiausias klausirnns yra Sis: Koclkl reiketq intcrpretuoti Husserli blitent iitaip? Micktinas, Husscrlio rnokiniy Eugcno Finko ir Lud- wigo Landgrebe's rnokinys, gcrai suvokc, jog ypa- tingas Husscrlio raSyrno stilius nesyk yra veikiau su- trrlkdes nei pacle,jysvisu radikalurnu atsiskleisti svar- biausiorns Mol\qto.jo @valgorns ir atradirnarns. Tatiau jam Sis triikurnas visuornct atrodes ncrciksrningas ly- ginant su rniliiniiku potcncialu, kuris Siuosc atradi- rnuose gltidi. laukdarnas tolcsnio iiplctojirno. Hus- scrlio filosofija Micktinui yra tarsi jminirno laukiantis rnjsliy rinkinps, ir Si jrninirnq jis laiko prasrningesniu uidaviniu ui pastangas padcrnonstruoti huserliSkos fenornenologijos nenuoscklurnus ir silpnqsiasvietas. Savo darbuose Micktinas parodo. jog, ncpaisant kri- tikq iipuoliu, Husscrlio fcnorncnologinio rnctodo vi- suotinurnas ir fundamentalurnas iilicka ncpancigti. Raktiniai iodiiai: fi.nornenologija, refleksijn, skirtis, jk~~orner~ns, ~~~~enntnn.spn.snrrli.s, pntirtis. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, (...) tai tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

"In 'Mag ik Orpheus zijn?' legt Esther Jansma messcherp uit wat het lezen en schrijven van poëzie en proza voor haar inhoudt. Wat betekent het om 'ik' te zeggen in een gedicht, mag een tekst worden herleid tot de persoon van de maker, in hoeverre wordt wat wij 'het leven' noemen bepaald door wat we hebben gelezen, zijn er grenzen aan de verbeelding en waar zouden die dan moeten liggen, wie bepaalt wat wel en niet mag of kan in een (...) tekst? Voor deze essays bewerkte zij vier lezingen die zij in Berkeley en als gastschrijver aan de Rijksuniversiteit Groningen heeft gegeven."--Back cover. (shrink)

Na základě reflexe díla tří brněnských autorů (R. Těsnohlídek, J. Mahen a J. Tomeček) se text pokouší obhájit názor o kultivační roli přírodní prózy – v konfrontaci s kritickým pohledem J. Šmajse. Tato oblast umělecké tvorby představuje jednu z možností, jak čelit environmen­tálnímu žalu. Ten je jednou z významných charakteristik toho, jak lidé v současnosti vnímají stav světa a rizika pro budoucí existenční perspektivy.

Straipsnyje nagrinėjama keletas filosofijos istoriografijos metodų – racionaliosios rekonstrukcijos, kontekstualizmo ir komparatyvinis. Eksplikuojami racionaliosios rekonstrukcijos metodologijos elementai – praeities filosofinių ir loginių teorijų aprašymas šiuolaikine terminija, jų struktūravimas ir vertinimas remiantis šiuolaikinėmis problemomis bei jų sprendimo būdais. Pateikiama šios metodologijos taikymo Lietuvoje pavyzdžių. Trumpai aptariami ir įvertinami kai kurie reikšmingesni kontekstualistiniai tyrimai. Analizuojamas komparatyvistinės metodologijos taikymas Lietuvos filosofijos istoriografijoje. Teigiama, jog komparatyvisto A. Beinoriaus tyrimų objektas yra integrali visuma – skirtingos mąstymo tradicijos ir jų savybių palyginimas. Šias tradicijas konceptualiai sieja (...) sąmonės samprata. Ji, kaip bendramatiškumo pagrindas, yra ir integruojantis impulsas, probleminiu požiūriu sujungiantis įvairias mąstymo kryptis ar mąstytojus. (shrink)

Šis straipsnis padalintas į tris dalis. Pirmojoje ir antrojoje dalyse pristatau žinomą Ištroškusio keliautojo mintinį eksperimentą ir analizuoju, kaip Carolina Sartorio aiškina jo kauzalinę struktūrą. Teigiu, kad kruopštesnis nagrinėjimas atveria šio aiškinimo spragas. Trečiojoje dalyje nagrinėju Sartorio siūlomą naują moralinės sėkmės rūšį, kurią, jos manymu, Ištroškusio keliautojo atvejis atskleidžia. Toliau išplečiu argumentacijos lauką apžvelgdamas kitas šiuolaikines moralinės sėkmės kategorijas ir darau išvadą, kad visos jos nepakankamai apgalvotos.

Straipsnyje nagrinėjamos bioetikos ir sociologijos tarpdalykinio diskurso galimybės sprendžiant šiuolaikines moralės dilemas. Apžvelgiant bioetikos ir sociologijos disciplinų raidą, atskleidžiami paradigminiai šių disciplinų skirtumai ir joms atstovaujančių mokslininkų požiūriai į etines sveikatos priežiūros problemas. Tradicinėmis laikytos klasikinės biomedicinos etikos temos, kaip, pvz., pacientų teisės medicinoje, eksperimentinių biomedicininių tyrimų su žmonėmis pagrįstumas, eutanazija ar klonavimas, vis dažniau yra analizuojamos empiriniu požiūriu pasitelkiant socialinių tyrimų metodus. Tačiau bioetikos diskurse socialinių tyrimų rezultatai (pvz., visuomenės nuomonės apklausos) yra ignoruojami, ir atvirkščiai – medicinos sociologijos tekstuose (...) vengiama normatyvinės etikos vartojamų teorinių nuostatų ar tuo labiau filosofinės sąvokų analizės. Straipsnyje aptariamos naujos tarpdalykinės nišos – bioetikos sociologijos ir sociologijos bioetikos teorinės perspektyvos. Nagrinėjama, kaip bioetikos ir socialinių mokslų tyrėjų bei ekspertų naudojami problemų sprendimo instrumentai galėtų būti integruojami į bendrą konstruktyvią mokslinę diskusiją ir kokios galimos (medicinos ar sveikatos) sociologijos ir bioetikos (ar medicinos etikos) bendradarbiavimo išdavos. (shrink)

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių lietuvių mąstytojų bei kitų intelektualų (filologų, literatūrologų, istorikų ir t. t.) santykio su senovės graikų filosofija įvairovė. Nurodomos ir pavyzdžiais iliustruojamos keturios tokio santykio rūšys. Pirmoji iš jų – tai požiūris į graikų mąstytojų tekstus kaip filosofijos istorijos objektą. Antroji – tai požiūris į graikų filosofinį paveldą kaip įkvėpimo šaltinį. Trečioji – tai požiūris į graikų filosofiją, ypač metafizinį jos matmenį, kaip į kritikos objektą (dažniausiai iš šiuolaikinės kontinentinės filosofijos pozicijų). Ir ketvirtoji santykio rūšis – tai (...) kreipimasis į graikų filosofiją kaip pačias filosofinio mąstymo ištakas, siekiant giliau įsimąstyti į filosofijos esmę bei misiją šių dienų pasaulyje. (shrink)