Earlier than the Arabic-Latin transfer of Ptolemaic astronomy via the Iberian peninsula, a serious occupation with Arabic astronomy by Latin scholars took place in crusader Antioch in the first half of the twelfth century. One of the translators of Arabic science in the East was Stephen of Pisa, who produced a commented Latin version, entitled Liber Mamonis, of Ibn al-Haytham’s cosmography, On the Configuration of the World. Stephen’s considerations about the physical universe in relation to the doctrines of Ptolemaic astronomy (...) have hitherto received but little attention. The present paper discusses Stephen of Pisa’s treatment of the planetary spheres in regard to Ptolemy’s theory of oscillating deferents. Emphasis is given to geometric arguments in Stephen’s criticism of Ibn al-Haytham’s spherical model of the inner planets and to Stephen’s own attempt at an improved theory based on additional spheres. The paper argues that astronomical studies in Antioch were of an advanced level, involving independent judgement as well as an influence of contemporary trends in Arabic astronomy. (shrink)

For the business community, the Internet is a new frontier, offering unparalleled opportunities for expansion and growth. Businesses can and do offer their services throughout the world, with the range of services multiplying daily. This paper discusses ethical issues related to the online provision of business and financial information and advice, reviews problems encountered and ethical issues raised, and proposes an ethical code to help address such problems. It begins by identifying differences occurring in an online advice‐giving environment and extending (...) them to identify ethical issues. Specific problems that have occurred are reviewed and ethical issues are discussed. Finally, existing ethical codes addressing Internet practice are then utilized to identify elements in a proposed set of ethical standards for online business advisors and their professional organizations. (shrink)

One important problem in cognitive science is to understand the development of cognitive processes in children and to devise computer models to explore the mechanisms that underlie these changes. Our research addresses these general goals. In particular, we are concerned with developmental changes in cognitive strategies in typical children and in children with mild mental retardation.

Straipsnyje, remiantis kokybinių interviu su lenkų savanoriškų organizacijų lyderiais Pietryčių Lietuvos miestuose duomenimis, diskutuojama, kokie pagrindiniai etniniu pagrindu susikūrusių savanoriškų organizacijų tikslai ir veiklos pobūdis bei dalyvavimo jose motyvai. Saviorganizacija pilietiniu lygmeniu ir ją lemiantys veiksniai analizuojami žvelgiant iš keleto teorinių perspektyvų – kultūrinės, politinės ir ekonominės. Taip pat diskutuojama, ar etninių grupių pilietinė saviorganizacija turi įtakos etniniam identitetui ir kolektyvinei bei politinei mobilizacijai. Tyrimu atskleista, kad etninių grupių pilietinė saviorganizacija yra motyvuota tiek kultūrinių, tiek politinių, tiek ir ekonominių veiksnių.

Kako bismo utvrdili značajke učinkovitog stručnog usavršavanja učitelja prirodoslovne grupe predmeta, na temelju sustavnog pregleda literature izabrali smo i proveli analizu devet učinkovitih eksperimentalnih i kvazi eksperimentalnih istraživanja. Utvrdili smo kako bi stručno usavršavanje bilo dobro započeti inicijalnim radionicama koje je potrebno nastaviti kroz susrete zajednica učenja za vrijeme ostvarivanja promjena. Uz to je važno osigurati potporu i vođenje učitelja te nastavne materijale za učitelje i učenike. Stručno usavršavanje može biti učinkovito samo ako doprinese boljim učeničkim rezultatima, a to (...) je moguće postići promjenama u nastavi koja bi trebala polaziti od jasno postavljenih ciljeva u skladu s kojima učitelji pripremaju nastavne aktivnosti koje učenike potiču na istraživanje, rješavanje životnih problema, aktivno i suradničko učenje te znanstveno i metakognitivno mišljenje. In order to affirm the characteristics of efficient professional training of teachers in the natural sciences, on the basis of a systematic overview of the literature, we chose and implemented an analysis of nine efficient experimental and quasi-experimental research designs. We affirmed that professional training should begin with initial workshops, which should continue through meetings of learning cummunities during these changes. Additionally, it is important to ensure support and guidance for teachers, as well as teaching materials for teachers and students. Professional training can be considered efficient only if it contributes to improved academic performance; this can be attained through changes in teaching, which should be founded on clearly established goals in accordance with which teachers may prepare teaching activities that inspire students to research, solve everyday problems, take part in active and cooperative learning, and think scientifically and metacognitively. (shrink)

Part I: The Life of Cognitive Science:. William Bechtel, Adele Abrahamsen, and George Graham. Part II: Areas of Study in Cognitive Science:. 1. Analogy: Dedre Gentner. 2. Animal Cognition: Herbert L. Roitblat. 3. Attention: A.H.C. Van Der Heijden. 4. Brain Mapping: Jennifer Mundale. 5. Cognitive Anthropology: Charles W. Nuckolls. 6. Cognitive and Linguistic Development: Adele Abrahamsen. 7. Conceptual Change: Nancy J. Nersessian. 8. Conceptual Organization: Douglas Medin and Sandra R. Waxman. 9. Consciousness: Owen Flanagan. 10. Decision Making: J. Frank Yates (...) and Paul A. Estin. 11. Emotions: Paul E. Griffiths. 12. Imagery and Spatial Representation: Rita E. Anderson. 13. Language Evolution and Neuromechanisms: Terrence W. Deacon. 14. Language Processing: Kathryn Bock and Susan M. Garnsey. 15. Linguistics Theory: D. Terence Langendoen. 16. Machine Learning: Paul Thagard. 17. Memory: Henry L. Roediger III and Lyn M. Goff. 18. Perception: Cees Van Leeuwen. 19. Perception: Color: Austen Clark. 20. Problem Solving: Kevin Dunbar. 21. Reasoning: Lance J. Rips. 22. Social Cognition: Alan J. Lambert and Alison L. Chasteen. 23. Unconscious Intelligence: Rhianon Allen and Arthur S. Reber. 24. Understanding Texts: Art Graesser and Pam Tipping. 25. Word Meaning: Barbara C. Malt. Part III: Methodologies of Cognitive Science:. 26. Artificial Intelligence: Ron Sun. 27. Behavioral Experimentation: Alexander Pollatsek and Keith Rayner. 28. Cognitive Ethology: Marc Bekoff. 29. Deficits and Pathologies: Christopher D. Frith. 30. Ethnomethodology: Barry Saferstein. 31. Functional Analysis: Brian Macwhinney. 32. Neuroimaging: Randy L. Buckner and Steven E. Petersen. 33. Protocal Analysis: K. Anders Ericsson. 34. Single Neuron Electrophysiology: B. E. Stein, M.T. Wallace, and T.R. Stanford. 35. Structural Analysis: Robert Frank. Part IV: Stances in Cognitive Science:. 36. Case-based Reasoning: David B. Leake. 37. Cognitive Linguistics: Michael Tomasello. 38. Connectionism, Artificial Life, and Dynamical Systems: Jeffrey L. Elman. 39. Embodied, Situated, and Distributed Cognition: Andy Clark. 40. Mediated Action: James V. Wertsch. 41. Neurobiological Modeling: P. Read Montague and Peter Dayan. 42. Production Systems: Christian D. Schunn and David Klahr. Part V: Controversies in Cognitive Science:. 43. The Binding Problem: Valerie Gray Hardcastle. 44. Heuristics and Satisficing: Robert C. Richardson. 45. Innate Knowledge: Barbara Landau. 46. Innateness and Emergentism: Elizabeth Bates, Jeffrey L. Elman, Mark H. Johnson, Annette Karmiloff-Smith, Domenico Parisi, and Kim Plunkett. 47. Intentionality: Gilbert Harman. 48. Levels of Explanation and Cognition Architectures: Robert N. McCauley. 49. Modularity: Irene Appelbaum. 50. Representation and Computation: Robert S. Stufflebeam. 51. Representations: Dorrit Billman. 52. Rules: Terence Horgan and John Tienson. 53. Stage Theories Refuted: Donald G. Mackay. Part VI: Cognitive Science in the Real World:. 54. Education: John T. Bruer. 55. Ethics: Mark L. Johnson. 56. Everyday Life Environments: Alex Kirlik. 57. Institutions and Economics: Douglass C. North. 58. Legal Reasoning: Edwina L. Rissland. 59. Mental Retardation: Norman W. Bray, Kevin D. Reilly, Lisa F. Huffman, Lisa A. Grupe, Mark F. Villa, Kathryn L. Fletcher, and Vivek Anumolu. 60. Science: William F. Brewer and Punyashloke Mishra. Selective Biographies of Major Contributors to Cognitive Science: William Bechtel and Tadeusz Zawidzki. (shrink)

Mental health crisis has been reported as the third wave of the Covid-19 pandemic. Grief at the loss of loved ones, shock at the loss of jobs, isolation of restrictions of movements, difficult family dynamics, and uncertainty and fear of the future are just few of the psychological sufferings pointed out by the World Health Organization. To ensure that people are mentally healthy, the government takes mental health services as essential part of the responses to the pandemic. Private organizations and (...) academic institutions also take part in this movement to safeguard the mental well-being of people in the community. Despite the efforts to prevent and remediate mental health crisis, limited number of people seek professional help. While we can assume that they might have been adjusting well to the anxieties brought about by Covid-19 pandemic, we also acknowledge the fact that a number of cases of depression and suicide had been reported in the locality for the past five months. This paper aims to provide expositions of the possible variables for young Filipino College Students’ underutilization of mental health services as well as their other possible sources of inner strength and resiliency during the Covid-19 pandemic. Help seeking behaviors of the Young Filipino students in Cor Jesu College will be explored using the lens of uncertainty and anticipation model of anxiety of Grupe and Nitschke, and resilience as a cultural variable among Filipinos. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, tai (...) tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

Marcel Gauchet to mało znany w Polsce historyk i filozof francuski. Żadna z jego książek nie została do tej pory przetłumaczona na język polski. Dostępny w tym języku jest jeden z esejów pochodzący z La démocratie contre elle-même (Demokracja przeciwko sobie samej), opublikowany w kwartalniku „Res Publica Nowa” w grudniu 2002 r. pt. Nowy wiek osobowości. Próba psychologii współczesnej, przełożony i opracowany przez Wiktora Dłuskiego. W tekście tym Gauchet stawia tezę o mającej miejsce we współczesnym świecie rewolucji antropologicznej, polegającej na (...) zmianie roli rodziny ze wspólnoty ustanawiającej i podtrzymującej więzi społeczne na grupę społeczną niemającą wpływu na kształt życia społecznego. Przybliżenie sylwetki Gaucheta wydaje się niezbędne, albowiem jego myśl stanowi ważki i godny uwagi głos w dyskusji nad stanem współczesnej polityki oraz świata. -/- W niniejszym artykule skupię się na dwóch poruszonych przez Gaucheta zagadnieniach. Pierwsze z nich to ideologiczne konsekwencje ostatniego kryzysu gospodarczego, m. in. pokonanie lewicowej frakcji politycznej przez prawicową czy kryzys demokracji objawiający się dominacją interesów jednostkowych nad wspólnotowymi. Drugą kwestię stanowi kryzys liberalizmu polegający na występowaniu dwóch sprzecznych trendów na scenie politycznej, mianowicie,dominacji idei państwa interwencjonistycznego, dążącego do zbudowania dobrze funkcjonującego państwa opiekuńczego oraz rosnącego w siłę domagania się praw jednostki, co odbywa się, zdaniem Gaucheta, kosztem państwa. -/- Źródła będące podstawą niniejszego tekstu to przede wszystkim wywiad Macieja Nowickiego z Marcelem Gauchetem pt. Nie ma już lewicy, prawica zwyciężyła na zawsze opublikowany w miesięczniku „Europa. Magazyn Idei Newsweeka” w 2009 r. oraz wydane w 2007 r. I i II tom L’Avènement de la démocratie (Nadejście demokracji) Gaucheta. (shrink)

Internet jest przestrzenią, która otworzyła nowe możliwości prezentowania dziedzictwa kulturowego. Wraz z rozwojem sieci użytkownicy zyskali dostęp do cyfrowych kopii książek, dzieł sztuki oraz wizualizacji 3D zabytkowych budowli i całych miast. Kontakt z kulturą za pośrednictwem mediów nigdy wcześniej nie był tak łatwy. Trudno nie docenić tych możliwości, szczególnie mając w pamięci niedawne czasy pandemii, kiedy to kontakt z kulturowym dorobkiem człowieka ograniczał się głównie do form online. Zasoby online to ogromny rezerwuar materiałów wszelkiego typu, z którego użytkownicy wybierają zazwyczaj (...) te odpowiadające ich zainteresowaniom i preferencjom. Na stronach i platformach internetowych można znaleźć bogaty wachlarz multimediów, tekstów, zdjęć, filmów, symulacji i rekonstrukcji, materiałów związanych z każdym okresem kulturowej i artystycznej działalności człowieka. Różne są też źródła, z których zostały one zaczerpnięte. Duża część materiałów to cyfrowe kopie dzieł sztuki, skany manuskryptów, starodruków, starych fotografii i filmów, udostępnione na oficjalnych stronach instytucji kultury: muzeów, bibliotek czy archiwów. Jeszcze liczniejszą grupę stanowią zasoby, które zostały udostępnione w Internecie w efekcie spontanicznych, oddolnych praktyk jego użytkowników, udostępniających materiały pochodzące z ich prywatnych zbiorów. Są to m.in. zdjęcia wykonane eksponatom muzealnym, pomnikom i zabytkom, a także filmy kręcone w historycznych miejscach. Celem artykułu jest zwrócenie uwagi na problem prezentacji w cyberprzestrzeni treści związanych z dziedzictwem kulturowym oraz korzyści, jakie płyną z digitalizacji zasobów dziedzictwa kulturowego1. Rzadko zwraca się przy tym jednak uwagę na zagrożenia związane z rozpowszechnianiem tych materiałów online. Te same technologie, które pozwalają na prezentowanie obiektów kulturowych w cyfrowych mediach, prowadzą często do przedstawień daleko odbiegających od ich oryginalnego wyglądu, a czasem – do dekontekstualizacji. Zbyt duże zaufanie do możliwości współczesnej technologii może w efekcie prowadzić do degradacji kultury. W tekście przedstawiono przykłady podstawowych problemów związanych z tym zagadnieniem. (shrink)

Od objavljivanja Chalmersova utjecajnog rada The Conscious Mind , bilo je uobičajeno dijeliti filozofijske probleme svijesti na dvije grupe. Dok se tzv. »teški problem svijesti« tiče prirode fenomenalne svijesti i perspektive prve-osobe, »laki problem svijesti« uglavnom se bavi pojmom intencionalnosti. No je li stvarno moguće potpuno istraživati intencionalnost bez uzimanja u obzir iskustvene dimenzije? I vice versa, je li moguće razumjeti prirodu subjektivnosti i iskustva ako ignoriramo intencionalnost, te, ne izlažemo li se tako riziku ponovnog postavljanja kartezijskog dualizma subjekt-svijet, (...) koji ignorira sve obuhvaćeno frazom »bitka-u-svijetu«? U mom članku, istražit ću da li su fenomenalna svijest i intencionalnost dvije strane istoga novčića što se ne mogu razdvojiti a da se počini pogreška razdiobe.Since the publication of Chalmer’s influential work, The Conscious Mind , it has been customaryto divide the philosophical problems of consciousness into two groups. Whereas the socalled“hard problem” of consciousness concerns the nature of phenomenal awareness and thefirst-person perspective, the “easy problems of consciousness” mainly concern the notion of intentionality.But is it really possible to investigate intentionality thoroughly without taking the experientialdimension into account? And vice versa, is it possible to understand the nature of subjectivityand experience if we ignore intentionality, or do we not run the risk of thereby reinstating a Cartesiansubject-world dualism that ignores everything captured by the phrase “being-in-the-world”? Inmy article, I will inquire whether phenomenal consciousness and intentionality are two sides of thesame coin that cannot be separated without committing a fallacy of division. (shrink)

Razvoj biofarmaceutika predstavlja izazov u bioetici. Za razliku od uobicajenih lekova male molekulske mase, biofarmaceutici su proteini kompleksne trodimenzionalne strukture koji se dobijaju tehnologijom rekombinantne DNK i tehnikom hibridoma. Imunogenost biofarmaceutika treba uvek proveriti u klinickim studijama zbog male prediktivne prednosti pretklinickih animalnih modela. Medjutim, primati i transgeni sojevi miseva mogu se upotrebiti da bi se naznacili neki aspekti imunogenosti. Znacajni napori su ucinjeni u cilju smanjenja upotrebe primata u razvoju biofarmaceutika, npr. poboljsanja dizajna istrazivanja i promene u zakonskoj regulativi. (...) Osim toga, u ovoj oblasti su aktivne i pojedine ekspertske grupe. Uprkos tome, postoji rastuci trend upotrebe primata izuzev coveka u pretklinickom ispitivanju bezbednosti biofarmaceutika, posebno kada su u pitanju monoklonska antitela. Druga bioeticka pitanja koja se mogu dovesti u vezu sa razvojem biofarmaceutika su odnos njihove cene i efikasnosti, procena bezbednosti u klinickim uslovima, proizvodnja bioloski slicnih lekova i uporedjivanje njihove efikasnosti sa placebom u zemljama u kojima ne postoji namera o plasmanu. Upoznavanje humanog genoma otvorilo je mnoga bioeticka pitanja. Razvoj biofarmaceutika je vazno bioeticko pitanje iz vise razloga. Ono povezuje sve aspekte savremene bioetike: biomedicinu, dobrobit zivotinja i najnovija dostignuca u biotehnologiji. Posebno, razvoj biofarmaceutika je izazov kada je u pitanju lecenje retkih bolesti. (shrink)

U Republici Hrvatskoj biti ravnatelj/ica odgojno-obrazovne ustanove nije više samo funkcija nego i zanimanje. Obveze i prava ravnatelja/ica odgojno-obrazovnih ustanova proizlaze iz zakonske regulative, dok su kompetencije ravnatelja od 2020. određene standardom zanimanja i standardom kvalifikacije. Ovim se radom na temelju Standarda zanimanja i Standarda kvalifikacije ravnatelja/ica odgojno-obrazovnih ustanova kojima su određene kompetencije ravnatelja/ica odgojno-obrazovnih ustanova želio utvrditi stupanj ravnateljskih kompetencija stečenih formalnim nastavničkim obrazovanjem. Formalno nastavničko obrazovanje podrazumijeva stjecanje kompetencija za rad u odgojno-obrazovnim ustanovama. Te se kompetencije u Republici (...) Hrvatskoj stječu u okviru nastavničkih smjerova sveučilišnih diplomskih studija. Istraživanjem se procjenjivala razina stečenih kompetencija odnosno znanja i vještina tijekom takvog obrazovanja, a koja je primjenjiva u poslovima ravnatelja, a provedeno je metodom ankete na uzorku od 200 ravnatelja/ica osnovnih i srednjih škola u Republici Hrvatskoj. Anketirani ravnatelji/ice iskazali su zadovoljstvo kompetencijama stečenim formalnim nastavničkim obrazovanjem posebice za poslove koji se odnose na organizacijsko upravljanje odgojno-obrazovnim procesom i suradnju s roditeljima i vanjskim okruženjem. Međutim, istraživanjem su uočene grupe kompetencija koje ravnatelji/ice ocjenjuju kao nedostatne, uz naglašenu potrebu za profesionalizacijom ravnateljske funkcije. Dobiveni rezultati ukazuju na potrebu provođenja dodatnih programa edukacija ravnatelja/ica koji bi im omogućili stjecanje znanja i vještina koja nisu stekli formalnim obrazovanjem, a ključna su za upravljanje odgojno-obrazovnom ustanovom. (shrink)

Until recently, only two Arabic translations of Ptolemy’s Almagest were thought to have survived, one by al-Ḥajjāj made under the caliph al-Maʾmūn and one by Isḥāq b. Ḥunayn, later revised by Thābit b. Qurra, prepared in the second half of the third/ninth century. In the 2010s, a third Arabic version of the Almagest, authored by Thābit b. Qurra alone, was first shown by Dirk Grupe to be extant in a partial Latin translation in a Dresden manuscript, and then in (...) an Arabic manuscript in Jaipur that breaks off after chapter VI.2. We introduce here a second manuscript of this Thābit version, extant in the Khuda Bakhsh Library in Patna, which is around four centuries older than the Jaipur manuscript, was copied from a manuscript by the hand of al-Bīrūnī, and extends the text till the middle of Book VIII. After a general introduction, we provide a detailed description of this manuscript. (shrink)

U tekstu se polazi od problemske konstatacije prema kojoj je kapitalizam kao način života toliko postao dominantan da sustavno prožima cjelokupno vrijeme pojedinca, i radno i slobodno vrijeme. Dakle, sustav je čovjekovo vrijeme u totalu stavio u zavjetrinu ekonomije. I njime upravlja i vlada .Dalje se u tekstu postavlja pitanje koliko će još proći »vremena da se deblokiraju potencijali čovjekove prirode zapreteni u ekonomiji slobodnog vremena« . U suprotnom »svaki napredak u proizvodnji s pasivnom proizvođačkom klasom može samo pospješiti izdvajanje (...) i jačanje nove gornje klase« . Tako nastaje dublja problemska situacija u kojoj se pojedinci pretvaraju u pasivne grupe i društvene zajednice i time cijelo društvo čine pasivnim i osrednjim.Rješenje se, prema Supeku, nalazi u izoštravanju »samosvijesti građanina« kojom bi se uspješno otklanjala pasivnost i nekritičnost čovjekove svijesti. Cijeli bi se taj proces mogao razvijati iz temeljne »usamljenosti« građanina, koja pretpostavlja sigurnu distancu od tržišnog konzumerizma. Samosvijest nastala usred vlastite usamljenosti, tj. usred kritičkog odmaka od svakodnevice, bila bi osnažena i kritički otvorena prema sebi i prema sredini u kojoj živi. I tada bi mogla »djelovati kako hoće«, a ne kako je diktirano odozgor.Ta temeljna i kritički distancirana usamljenost građanina razumijevala bi se kao kvalitetno novo iskustvo vremena u neovisnom i autonomnom prostoru slobode u kojem se konačno može ostvariti vlastito slobodno vrijeme bitno drugačije od pasivne besposlice.The initial concept of this text is the problem conclusion which claims that capitalism as a way of life has become so dominant that it systematically permeates the individual’s complete time, their working hours as well as their free time. In other words, man’s free time has been overtaken by the system and completely subjected to economy. And it is run by the government .Further in the text a question arises: How long “will it take to deliver the potentials of human nature which are entwined in the economy of free time” . Otherwise “every progress that is made in production using passive production classes can only help facilitate the separation and strengthening of the new upper class” . This leads to a deeper problem situation in which individuals are being turned into passive groups and social communities, which makes the entire society passive and mediocre.According to Supek, the solution is in sharpening the “citizens’ self-consciousness”, which could bring success in removing passivity and non-critical human consciousness. The entire process could be developed from the foundational “loneliness” of the citizen, which implies a safe distance from market consumerism. Self-consciousness, caused by personal loneliness, i.e., critical detachment from everyday life, would be strengthened and critically open toward itself and the society in which the person lives. And then it would be able to “do as it pleased”, and not as it has been ordered from a higher instance.This foundational and critically detached loneliness of citizens could be understood as a good and fresh experience of time in an independent and autonomous space of freedom, where a person could finally be able to achieve their own free time in a way that is largely different than just mere passive doing nothing. (shrink)

Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo.

Straipsnyje analizuojama japonų kilmės etninės mažumos grupės identiteto formavimo raida ir atskleidžiami integracijos iššūkiai Brazilijos visuomenėje. Nikėjų bendruomenė yra viena iš didžiausių etninės mažumos grupių Brazilijoje bei didžiausia japonų kilmės bendruomenė už Japonijos teritorijos ribų. Pabėgėlių krizės akivaizdoje analizuoti kontrastingų kultūrų grupių susidūrimą ir bandymą koegzistuoti toje pačioje erdvėje yra iššūkis ir kartu pagalba formuoti nuomonę šia tema tyrėjams, pareigūnams ar eiliniams žmonėms. Straipsnio pabaigoje suvoksime, kad, nepaisant dabar vyraujančių teigiamų išankstinių nuostatų vienas kitam, išlieka „mes“ ir „jie“ suvokimai. Jie (...) kyla dėl iš dalies japonų kilmės bendruomenių narių, turinčių norą išsiskirti ir išlaikyti savo statusą, taip pat dėl vietinių gyventojų daugumos teigiamos diskriminacijos ir, galiausiai, dėl aiškių išskiriančių fizinių bruožų. (shrink)

Povod za beogradski skup?Socijalizam i kultura? s kraja 1969. godine bile su zabrane. Od juna?68. u Srbiji je bilo oko cetrdeset intervencija, sto je znatno vise nego u ostalim YU republikama. Izveden je zakljucak o provincijalnosti i nedovoljno razvijenom kulturnom zivotu. Autor ovog rada je prosirio temu na siri plan jer su intencije dijaloga to dopustale. Paralelno s tim cinjenicama, dobro se uklapaju podaci o Golom otoku, koje daje Milovan Djilas. Otok je bio najdrasticnija i najdramaticnija zabrana u celokupnom postojanju (...) Druge YU. I iz negdasnje, i iz sadasnje perspektive, skup bi se mogao protumaciti kao krik i vapaj za slobodom. Razgovoru su presudno doprineli predstavnici beogradskog krila Praxis grupe, uz potonje, mahom neslavno, ucesce u dogadjajima, pre svega versko-gradjanskim ratovima; za razliku od glavne, zagrebacke?centrale? Praxisa, koja nije bila zahvacena nacionalistickim virusom. Izlazu se, najzad, argumenti o Dobrici Cosicu kao srpskom Faustu, te se dovodi u pitanje teza o piscu kao ocu nacije. (shrink)

W artykule rozważam opinię mówiącą o rezygnacji z terminu „uporczywa terapia” i o potrzebie zastąpienia go terminem „terapia medycznie daremna”. Ponadto zastanawiam się nad przydatnością podziału środków medycznych na zwyczajne i nadzwyczajne. Opowiadam się przeciwko odrzuceniu terminu „uporczywa terapia”, jak również staram się pokazać, że klasyfikacja środków medycznych, która łączy pary pojęć „proporcjonalne/nieproporcjonalne” i „zwyczajne/nadzwyczajne”, może stanowić skuteczną pomoc w podejmowaniu decyzji o rezygnacji z uporczywej terapii zarówno dla lekarza, jak i dla pacjenta. Przedmiotem refleksji czynię wypracowaną przez Polską Grupę (...) Roboczą ds. Etyki Końca Życia definicję uporczywej terapii oraz jej zmodyfikowaną wersję. Zasadniczym kontekstem prowadzonych analiz są opinie niektórych autorów biorących udział w debatach zorganizowanych przez Polskie Towarzystwo Bioetyczne na temat uporczywej terapii oraz terapii medycznie daremnej. (shrink)

Nakon pola stoljeća djelovanja Hrvatskog filozofskog društva nameće se potreba za sustavnim istraživanjem povijesti Društva. Takvo istraživanje trebalo bi se odvijati na tri razine: faktografskoj, kontekstualnoj i konceptualnoj. S obzirom na to da se planirano istraživanje nalazi u početnoj fazi, u ovom članku zadržat ćemo se na faktografskoj razini i pokušati na pregledan način podsjetiti na ključne momente u polustoljetnom djelovanju društva. Članak smo strukturirali na sljedeći način:– osnivanje i organizacijsko funkcioniranje HFD-a;– projekt Praxis ;– projekt Filozofska istraživanja;– projekt bioetičke (...) suradnje u jugoistočnoj Europi;– stalne manifestacije ;– godišnji simpoziji HFD-a;– nakladnička djelatnost;– nastava filozofske grupe predmeta u srednjim školama;– međunarodna suradnja HFD-a.The need to conduct systematic research on the history of the Croatian Philosophical Society has emerged after half a century of its activity. This kind of research should be carried out on three levels: factual, contextual, and conceptual. Given the fact that the mentioned research is only in its initial stage, this paper focuses on the factual level, trying to provide an organized overview of the key moments during the fifty-year-long history of the society. The structure of the paper is as follows:– the foundation and organizational functioning of the society;– project Praxis ;– project Filozofska istraživanja;– South-eastern Europe bioethics cooperation project;– annual scientific-cultural manifestations ;– annual symposiums of the Croatian Philosophical Society;– publishing activity;– teaching philosophy and related subjects in secondary schools;– international cooperation. (shrink)

En tant que communaut? ethnique et groupe social d?favoris?, les Roms se heurtent quotidiennement aux probl?mes relatifs r l?obtention de papiers d?identit? ou autres documents, difficult? qui les prive de leur?galit? devant l?ensemble des citoyens, et les rend m?me inexistants. L?objet de cet te recherche porte sur les d?marches et probl?mes rencontr?s par les demandeurs en vue d?obtenir les documents suivants: a) num?ro d?immatriculation; b) extrait d?acte de naissance, dedans, de mariage; c) certificat de nationalit?; d) d?claration de s?jour et (...) de lieu de r?sidence; e) carte d?identit? et carte de travail, alors que les groupes vis?s par la recherche sont: employ?s et responsables d?offices d??tat civil; demandeurs, interm?diaires avec autorisations, militants roms et leurs associations, commissaires pour les r?fugi?s et personnes d?plac?es, fonctionnaires de certaines communes et secr?taires des communes, repr?sentants de MUP. Nous avons analys? le travail et les difficult?s de travail de certains organismes, ainsi que les probl?mes rencontr?s par les demandeurs et les interm?diaires avec autorisations en vue de se voir d? livrer des documents personnels ou lors des proc?dures d?obtention de documents personnels. En dernier lieu, nos recommandations concernent l?organisation et la coordination des organismes d??tat civil, une meilleure information s?adressant aux demandeurs, et contiennent le concept d?une am?lioration syst?matique de cet?tat de choses visant r ce que les roms de viennent des citoyens?gaux.. Kao deprivirana etnicka zajednica i socijalna grupa Romi se suocavaju u svakodnevnom zivotu sa problemima pribavljanja osnovnih licnih dokumenata, bez kojih su ne samo neravnopravni, nego cesto i neegzistentni gradjani. Predmet istrazivanja su bili postupci i problemi u sticanju sledecih dokumenata: a) jedinstveni maticni broj gradjana; b) izvodi iz maticnih knjiga rodjenih, umrlih, vencanih; c) uverenja o drzavljanstvu; d) prijava boravka i prebivalista e) licne karte i rad ne knjizice, a osnovne ciljne grupe istrazivanja bili su: sluzbenici i rukovodioci izmestenih maticnih ureda; neposredni podnosioci zahteva za izdavanje dokumenata; posrednici sa ovlastenjima ; romski aktivisti i udruzenja, javni zastupnici, poverenici za izbegli ce i raseljena lica; nacelnici pojedinih opstinskih sluzbi i sekretari opstina, predstavnici MUP-a. Analiziran je rad i poteskoce u radu maticnih i drugih sluzbi, problemi neposrednih podnosilaca zahteva za izdavanje nekog od licnih dokumenata i, posrednici sa ovlascenjima. Na kraju je u preporukama o organizaciji i koordinaciji rada maticnih sluzbi, preporukama za bolje informisanje Roma, podnosilaca zahteva i preporukama u korist podnosilaca zahteva sadrzan koncept sistematskog poboljsanja stanja, cime bi se Romima omogucilo da budu istinski ravnopravni gradjani Srbije. (shrink)

Straipsnyje keliamas klausimas, ar globalios migracijos sąlygotus procesus Lietuvoje tikslinga nagrinėti naujo socialinio reiškinio, apibrėžiamo kaip prekariatas, aspektu? Remiantis ankstesnėmis publikacijomis ir reprezentatyviu Lietuvos gyventojų tyrimu parodoma, jog migraciją patiriantys asmenys yra socialinė grupė, turinti šiam reiškiniui būdingų bruožų. Jo esminė charakteristika – nesaugumas – laikomas pagrindine empirinių duomenų organizavimo kategorija. Nesaugumą siūloma analizuoti skiriant tris raiškos lygmenis – nesaugumą „stūmos“ priežasčių, socialinių reikšmių kilmės šalyje ir problemų, kylančių migracijos tikslo šalyje, požiūriais. Vadovaujantis migracijos pokyčių tyrimams pritaikytu R. Hillo modeliu (...) ir integruojant A. H. Richmondo, J. Trosto, R. S. Parrenas, V. L. Bengtsono, R. Milardo ir B. Wellmano teorines koncepcijas atlikta migraciją patiriančių žmonių nesaugumo įveikos resursų ir repertuarų sociologinė analizė. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas ar (...) nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)

U mnogim etnickim konfliktima i gradjanskim ratovima u XX veku kulturne razlike izmedju sukobljenih strana su bile veoma male. Krvavi sukobi Srba, Hrvata i Bosnjaka tokom raspada Jugoslavije su jedan takav slucaj. Ovaj uvid je neke istrazivace vodio zakljucku da nedostatak objektivnih kulturnih markera izmedju grupa moze pogodovati izbijanju nasilja: kada se clanovi dve grupe tesko razlikuju, pribegava se nasilju da bi se stvorile identitetske granice medju njima. Jedna posebna verzija ove teorije poznata je pod imenom "narcizam malih razlika". (...) Taj izraz potice od Sigmunda Frojda koji ga je primenjivao kako u individualnoj psihologiji, tako i u svojoj filozofiji kulture. Ovaj koncept su u velikoj meri ignorisali psihoterapeuti-prakticari, ali su ga tokom poslednjih decenija otkrili novinari i drustveni naucnici i vise primenjivali u objasnjenju kolektivnog nego individualnog nasilja. U ovom radu ispitani su neke od studija i knjiga u kojima se koristi koncept "narcizma malih razlika" da bi se ocenila snaga i slabosti te teorije.. (shrink)

The text offers an examination of socio-political bases, modes of functioning, and of the consequences of political instrumentalisation of popular narratives on Serbian disunity. The first section of the paper deals with what is being expressed and what is being done socially when narratives on Serbian disunity are invoked in everyday discourses. The next section investigates what political actor sty, by publicly replicating them, or by basing their speeches on key words of those narratives. The narratives on Serbian disunity are (...) then related to their historical and social contexts, and to various forms of identity politics with which they share common traits. The nineteenth century wars over political and cultural identity, intensified by the struggle between contesting claims to political authority, further channeled by the development of party politics in Serbia and radicalized by conflicts of interest and ideology together provided the initial reasons for the apparition of modern discourses on Serbian disunity and disaccord. Next, addressed are the uninnally solidifying or misinterpreting really existing social problems, or because of intentionally exploiting popular perceptions of such problems, the constructive potential related to existing social conflicts and splits can be completely wasted. What results is a deep feeling of frustration, and the diminishing of popular trust in the political elites and the political process in general. The contemporary hyperproduction of narratives on disunity and disaccord in Serbia seems to be directly related to the incapacity of the party system, and of the political system in general, to responsibly address, and eventually resolve historical and contemporary clashes of interest and identity-splits. If this vicious circle in which the consequences of social realities are turned into their causes is to be prevented, conflicts of interest must be discursively disassociated from ideological conflicts, as well as from identity-based conflicts, and all of them have to be disentangled from popular narratives on splits and disunity. Most important of all, the practice of political instrumentalisation of popular narratives on disunity and disaccord has to be gradually abandoned. U radu se istrazuju istorijske i drustvene osnove narodskih prica o srpskom nejedinstvu i neslozi, kao i posledice njihove politicke instrumentalizacije. Paznja se prvo usmerava na ono sto se narodskim pricama o srpskom nejedinstvu i neslozi najcesce postize u svakodnevnoj komunikaciji. Narodskim pricama se, pre svega, ukazuje na pretpostavljeno nepromenljivo svojstvo srpskog identiteta. Njima se odredjuje i glavni uzrok poraza ili neuspeha, u kom slucaju one neretko prerastaju u jeremijade nad istorijskom sudbinom Srba. Najzad, nesloga se moze predstaviti i kao posledica jednog, ili citavog niza faktora, od mentaliteta ili kulture Srba, pa do tudjinske zavere. U sledecem segmentu rada, istrazuju se vidovi politickog instrumentalizovanja narodskih prica o neslozi i ne jedinstvu Srba, odnosno njihova upotreba kao ogleda, modela i velova. U prvom slucaju, politicki akter narodsko vidjenje stanja stvari koristi kao izgovor za svoje neuspehe, ili kako bi naglasio razlike izmedju sebe, svojih takmaca i pobornika. Narativi o neslozi omogucuju akteru i da usmerava publiku na zeljeni nacin, bilo da zeli da unese nove podele u grupu, zaostrava sukob vec postojecih frakcija i povezuje se sa nekom od njih, ili a uspostavlja izgubljeno jedinstvo grupe. Obe prethodne mogucnosti akter moze iskoristiti da bi obezbedio retoricki veo kojim ce prikriti svoje prave namere. Analiza se potom pomera ka ispitivanju istorijskih i drustvenih osnova prica o srpskom ne jedinstvu. Ratovi oko politickog identiteta iz sredine i druge polovine devetnaestog veka, pojacani trvenjima izmedju rivalskih pretenzija na politicki autoritet, dodatno usanceni razvojem stranackog sistema, i radikalizovani novim oblicima sukoba izmedju interesa, vrednosti i identiteta na pocetku dvadesetog veka, zajedno su uslovili razvoj narativa o srpskom ne jedinstvu i rascepima. Na takvu osnovu su se potom nadovezivali rascepi izazvani dinastickim, konfesionalnim ili nacionalnim razlikama, svi zajedno zacementirani iskustvima ratova i revolucija. Analiza se najzad pomera ka nenameravanim posledicama narodskih prica o srpskom ne jedinstvu i razlicitih oblika njihove politicke instrumentalizacije. Zbog pogresnog predstavljanja ili objasnjavanja stvarnih problem a, karakteristicnog za narodske price, a pogotovu zbog politicke zloupotrebe narodskih prica o tim problemima, konstruktivni potencijal vezan za drustvene konflikte i njihovu narativizaciju biva ozbiljno ugrozen. Sledi duboki osecaj frustracije i opadanje poverenja u politicke elite i politicki proces uopste. U zakljucku se skrece paznja na cinjenicu da je savremeno umnozavanje narodskih prica o srpskom ne jedinstvu, kao i prakse njihove politicke instrumentalizacije, povezano sa nesposobnoscu srpskog partijskog sistema i politickog sistema uopste da se odgovorno suoci sa, a pogotovu da razresi splet istorijskih i savremenih sukoba interesa i identitetskih rascepa koji su izvoriste narodskih prica. (shrink)

Viena iš probleminių darbo rinkos grupių yra neįgalūs žmonės. Darbingo amžiaus neįgaliųjų socialinei integracijai ir mobilumui darbo rinkoje ypač yra svarbus aktyvumo didėjimas, kurį galima vertinti remiantis vykstančiais pokyčiais. Analizuojant neįgaliųjų padėties darbo rinkoje kaitą reikšmingi statistikos duomenys. Trūksta aktualios informacijos apie tiriamą grupę, o vertinant padėtį darbo rinkoje paprastai apsiribojamatik Lietuvos darbo biržos duomenimis. Šiame straipsnyje vertinama neįgaliųjų padėtis darbo rinkoje ir integracijos į Lietuvos darbo rinką galimybės, analizuojamos neįgaliųjų užimtumo politikos priemonės. Analizė pagrįsta moksline literatūra, statistikos duomenimis, atliktų (...) specialių tyrimų (neįgaliųjų sociologinių apklausų) rezultatais. (shrink)

Clanak je proistekao iz studije koja je izvedena u okviru Grupe za materijalisticka istrazivanja, i za cilj ima kritiku neokolonijalne ideoloske matrice koja stoji iza slavnog i kontroverznog govora koji je Nikola Sarkozi odrzao u Dakaru 2007. Stavovi bivseg predsednika Republike Francuske odmah su povezani sa kolonijalnim stereotipima pozvao na ponovno ispitivanje ove stranice istorije. Taj poziv nije toliko upucen francuskoj desnici koliko francuskim i zapadnim elitama uopste. Iako priznaje da je veliki deo africkih politicara ucestvovao u stvaranju haosa (...) na svom kontinentu, u njegovom rasparcavanju i u ratovima koji ga unistavaju, on zeli da se Sarkozijevom govoru suprotstavi recima trojice najznacajnijih predstavnika panafrikanizma: Kvamea Nkrumaha, Patrisa Lumumbe i Tomasa Sankara. Ova tri politicara cvrsto su se suprotstavili neokolonijalnim ekonomskim interesima koji stoje na putu istinske africke nezavisnosti. Povrh toga, treba istaci da su zaboravljanje i potiskivanje patnji koje je donela kolonizacija, a sto je na delu u zapadnim zemljama, znak da je vecina njihovih stanovnistava prihvata stanje stvari u Africi kao nesto sto je na neki nacin prirodno. To precutno prihvatanje predstavlja osnovni uslov svakodnevne reprodukcije pacifikatorskog diskursa nadmocnog zapada. Africke nevolje, otud, svoj uzrok nemaju toliko u stavu africkog coveka, koliko u sistemu ekonomske i ideoloske dominacije koji osiguravaju medjunarodne ustanove poput Ujedinjenih nacija, Svetske banke ili MMF-a. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – identifikuoti stigmos apraiškas asmeniniu, struktūriniu ir visuomeniniu lygmeniu, jos poveikį Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemai, sutrikusios psichikos asmenims ir šioje srityje priimamiems politiniams sprendimams. Pristatomi 2015–2016 m. tyrimų duomenys: žiniasklaidos diskurso analizė, psichikos sveikatos centrų pacientų subjektyvaus požiūrio į gautą gydymą tyrimas ir ekspertų nuomonės apie Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemos padėtį tyrimas.Rezultatai parodė, kad paslaugų vartotojus su stigma sieja išmoktas bejėgiškumas, taikstymasis su mažesnėmis galimybėmis, stigmos suvokimas skatina atsitraukti nuo aplinkinių, neįvardyti ligos. Žiniasklaidos analizė taip (...) pat išryškino šios asmenų grupės sumenkinimo tendencijas, ribotas jų galimybes dalyvauti formuojant diskursą. Ekspertų tyrimo rezultatai atskleidė stigmos poveikį psichikos sveikatos sistemai – dominuojantys diskursai padeda palaikyti stigmos poveikį instituciniu lygmeniu. Atskirus stigmos lygmenis sieja nekonstruktyvios įveikos schemos, grindžiamos psichiatrų mėginimais išlaikyti turimą galią, sutrikusios psichikos asmenų pastangos išsaugoti privatumą, žiniasklaidos reakcija į kritiką argumentuojant visuomenės teise žinoti.Asmeninės, visuomeninės ir struktūrinės stigmos analizė leidžia suvokti stigmos reiškinio daugiasluoksniškumą, identifikuoti paraleles tarp individualių patirčių ir pesimizmu bei stereotipais persmelkto požiūrio į visą psichikos sveikatos priežiūros sistemą. (shrink)

Hrvatsko filozofsko društvo jedan dio svojih aktivnosti usmjeruje prema filozofiji odgoja i problemima nastave. Najbolji primjer za to jest časopis Metodički ogledi, koji je specijaliziran za filozofiju odgoja. Njegov dijapazon obuhvaća i nastavu filozofije, logike i etike, ali i nastavu drugih predmeta, kako u osnovnom i srednjem školstvu tako i na sveučilištima. Časopisi Filozofska istraživanja i Synthesis philosophica redovito objavljuju radove iz odgojno-obrazovnog područja. Neko je vrijeme u izdanju HFD-a izlazio i časopis Logika, koji se bavio pitanjima nastave logike. U (...) biblioteci »Filozofska istraživanja« izdane su četiri knjige tematski vezane za filozofiju odgoja i nastavu filozofije. HFD je i organizator dva velika znanstvena skupa o toj problematici: Filozofija i obrazovanje i Filozofija i odgoj u suvremenom društvu . Potonji je skup rezultirao zbornikom Filozofija i odgoj u suvremenom društvu, ur. Milan Polić .Posebnu pozornost društvo posvećuje nastavi filozofske grupe predmeta. Osim što su članovi društva sudjelovali u izradi programa gore navedenih predmeta, HFD je suorganizator Natjecanja iz filozofije i logike. Inicijativa o priključenju naših učenika u Međunarodnu filozofsku olimpijadu upravo je krenula od Hrvatskog filozofskog društva.The Croatian Philosophical Society directs a part of its activities toward the philosophy of education and the problems of teaching. The instance best illustrating this is journal Metodički ogledi, specialized in the philosophy of education. Its range encompasses the teaching of not only philosophy, logic and ethics, but also other subjects, at primary, secondary or higher education levels. Journals Filozofska istraživanja and Synthesis philosophica publish papers from the field of education on a regular basis. Croatian Philosophical Society used to publish for a while journal named Logika, which dealt with the questions of teaching logic in schools. In the “Filozofska istraživanja” series, four books thematically related to the philosophy of education and philosophy teaching in schools have been published. The Society also organized two significant scientific conferences on the topic: Philosophy and Education and Philosophy and Education in Contemporary Society . The latter resulted in the publication of the collected papers entitled Philosophy and Education in Contemporary Society, ed. Milan Polić .Special attention within the Society is given to teaching philosophical group of subjects . In addition to the fact that society members participated in designing curricula for the aforementioned subjects, the Society is the co-organiser of the regular school competitions in philosophy and logic. Also, the initiative to include Croatian students into the International Philosophical Olympiad had its roots in the Croatian Philosophical Society. (shrink)

Lata 40. XIX wieku to okres wyjątkowo ożywionej debaty nad tożsamością narodu polskiego. Rozprawa Karola Libelta O miłości ojczyzny, wydana w poznańskim czasopiśmie Rok w 1844 r., jest jednym z reprezentatywnych przykładów ideowego fermentu tego czasu. W rozprawie autor formułuje zasadnicze pytanie o kształt i charakter narodu jako wspólnoty wartości. Redefiniuje jednakże kluczowe dla tematu pojęcia takie jak ojczyzna i patriotyzm. Postuluje konieczność precyzyjnego formułowania ról społecznych i zadań, których realizacja ma służyć odzyskaniu przez Polskę niepodległości. Libelt akcentuje kwestię nierozłączności (...) narodu i państwa, stąd w komentowanej rozprawie pytania o podmiotowość narodu są ściśle powiązane z pojęciem bytu politycznego i refleksją nad jego partykularną, ale i uniwersalną misją w dziejach. W stosunkowo rzadko komentowanej i niedoinwestowanej badawczo rozprawie Karola Libelta wybrzmiewa także koncepcja zmiany struktury polskiego społeczeństwa. Libelt jako pierwszy polski intelektualista sformułował definicję inteligencji jako grupę ludzi wykształconych, posiadających specjalne kompetencje i kluczową rolę do odegrania w dążącym do samookreślenia narodzie. Na barkach inteligencji, rozumianej przez filozofa jako awangarda narodu, ciąży odpowiedzialność szerzenia oświaty, kształcenia ludu i propagowania postaw zmieniających jego ograniczający szansę ewentualnych reform światopogląd. Libelt określa inteligencki etos jako zespół wartości i zasad mających moc wzorotwórczą. Szczególnym znamieniem inteligenckiego projektu patriotyzmu czyni zaś pojęcie służby drugiemu człowiekowi i poświęcenia dla dobra wspólnoty, dla ojczyzny. Przez miłość ojczyzny rozumie m.in. przywiązanie do ziemi, praktykowanie obyczajów, kultywowanie tradycji, dbanie o piękno języka, znajomość narodowej literatury, poszanowanie praw i obywatelskich obowiązków, etc. Wielkim walorem rozprawy Libelta pozostaje łączenie perspektywy historiozoficznej z problematyką etosu grupy kierowniczej, co daje rezultat w postaci refleksji o charakterze socjologicznym, podbudowanej romantycznym maksymalizmem moralnym. (shrink)