„Posocializmas“, „pokomunizmas“, „transformacija“ ir kiti semantiškai susiję žodžiai turi laikinumo atspalvį. Akademikai ir politikos formuotojai suvokė, kad šis laikotarpis bus sunkus eiliniams gyventojams. Svarstoma, kad Lietuvoje transformacijos laikotar­pis baigėsi – pavyzdžiui, 2004 m., šaliai įstojus į ES ir NATO. Tačiau nežinome, kada šis laikotarpis pasibaigė žiūrint iš Lietuvos gyventojų perspektyvos (jeigu apskritai pa­sibaigė). Todėl šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kokie su transformacija susiję periodai arba lūžiai išryškėja (jeigu išryškėja) socialinėje atmintyje. Straipsnyje laikomasi periodo definicijos, pagal kurią jis (...) turi ribas laike ir pavadinimą, suvokiamas kaip homogeniškas. Kokybiniai interviu, 2021 m. vasarą surinkti Panevėžyje, Jonavo­je ir kaimuose aplink šiuos miestus, analizuojami taikant refleksyviąją teminę analizę (RTA). Daroma išvada, kad transformacija yra glaudžiai įsipynusi į dabartinį Nepri­klausomybės laikotarpį. Viena vertus, kai kurie tyrimo dalyviai pasakojo apie „per­ versmo“, „suirutės“ laiką, kartais jį lygino su pokariu. Kita vertus, atmintyje kur kas ryškesnis bendras atkurtos Nepriklausomybės laikotarpis: jis suvokiamas kaip daug­maž homogeniškas laipsniškos kaitos laikas, kurį įmanu palyginti su stambiu periodu prieš esminį lūžį – sovietmečiu. (shrink)

Socialinė politika vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių gyvenimus. Siekiame išsiaiškinti, kaip posovietinė pertvarka socialinės politikos srityje keičia šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimo eigą. Siekiant šio tikslo, straipsnyje naudojama L. Leiseringo ir R. Walkerio (1998) pasiūlyta „gyvenimo eigos politikos“ analizės schema. Analizė rodo, kad Lietuva iš savo autoritarinės praeities paveldėjo stiprius gyvenimo eigos struktūravimo, integracijos ir normų formavimo mechanizmus. Vis dėlto šie mechanizmai silpsta arba yra adaptuojami prie šiuolaikinio socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Dėl to šiuolaikinę Lietuvą galima priskirti pofordistiniam gyvenimo (...) eigos režimui, kuris pasižymi gyvenimo eigos destandartizacija, depolitizacija ir didesniu socialinės politikos institucijų lankstumu. Perėjimas prie šio gyvenimo eigos režimo mūsų šalyje įvyko vėliau, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis. Dabartinį gyvenimo eigos politikos režimą Lietuvoje taip pat galima apibūdinti kaip silpnai integruotą „segmentuoto saugumo“ modelį, kuriam būdingas atotrūkis tarp tų, kurie dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, ir tų, kurie yra už jos ribų. (shrink)

Lietuva intensyviai patiria postsocialistines transformacijas, kurios reiškiasi performuojant miesto teritorinę, taip pat socioekonominę ar demografinę struktūrą. Vienas iš sąlyginai naujų šios transformacijos fenomenų – uždarų gyvenviečių plitimas miestuose bei jų regionuose. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokį poveikį teritorinei segregacijai turi uždarų gyvenviečių plitimas. Pirmiausia straipsnyje skaitytojai supažindinami su uždaromis gyvenvietėmis Lietuvoje: atsiradimo priežastimis, gyvenviečių tipais, pirmuoju Lietuvoje įkurtu uždaru Bendorėlių kvartalu. Toliau pristatoma išsami užsienio autorių darbuose nurodytų galimų poveikių tiek uždarų kvartalų gyventojams, tiek „visuomenei už tvoros“ analizė. Nustatyti galimi poveikio (...) variantai nurodomi pačių straipsnio autorių sudarytoje matricoje ir aptariami šio poveikio įtakos teritorinei segregacijai ypatumai Lietuvos kontekste. (shrink)

Umjetnica i analitička stručnjakinja za Kantovu filozofiju, Adrian Piper, s pravom je opisana kao "jedna od najvažnijih i najutjecajnijih kulturnih figura našeg vremena". Nagrađivani rad instalacije i participativne izvedbene umjetnosti, Probable Trust Registry: Rules of the Game #1-3, implicitno postavlja filozofska pitanja od interesa za kontraktualističku filozofiju i njenu kritiku, uključujući mogućnost izvršenja istinske moralno obvezujuće posvećenosti iskrenosti, autentičnosti i poštovanja samoga sebe putem umjetničke instalacije. Posebno za publiku koja se blisko identificira s njenim iskustvima, Piperina umjetnost, poput drugih važnih (...) umjetničkih djela, ima snažan katalizatorski etički potencijal. Motivirana divljenjem prema umjetnici i percipiranom konfliktnom odnosu obojenih (tj. ne-bijelih) žena i konvencionalnih diskursa moralne solidarnosti, nudim tri različita načina za razumijevanje Piperinog Probable Trust Registryja. Predlažem da se Piperino misaono izazovno umjetničko djelo, koje se implicitno oslanja na Johna Rawlsa i Charlesa Millsa, može tumačiti kao poziv njenoj publici da se slože s odabirom pravila koja, između ostalog, prihvaćaju univerzalne moralne imperative, predviđaju budući moralni integritet ili se zaklinju u moralni integritet. (shrink)

The issue of the policy of multiculturalism toward ethno-cultural minorities in contemporary Serbia has been reviewed within the project Regional and European Aspects of Integrative Processes in Serbia held by the Institute for Philosophy and Social Theory. The aim of this paper is directed toward examination of theoretical and empirical problems regarding the phenomenon of multiculturalism. In spite of the fact that multiculturalism is one of the striking characteristics of modern life in Serbia our social sciences pay a little attention (...) to this topic. Ethnicity as an important part of multicultural discourse is based on nonscientific knowledge and in this manner it presents basis for policy and practice for the protection of rights of minorities in the country. Problem politike multikulturalnosti prema etno-kulturnim manjinama u savremenoj Srbiji autor razmatra u okviru projekta Instituta za filozofiju i drustvenu teoriju "Regionalni i evropski aspekti integrativnih procesa u Srbiji: civilizacijske pretpostavke, stvarnost i izgledi za buducnost". Cilj rada na ovoj temi je usmeren ka razmatranju teorijskih i empirijskih problema u vezi sa fenomenom multikulturalnosti. Uprkos tome sto je multikulturalnost jedna od upecatljivijih karakteristika drustvenog zivota u Srbiji, u nasim drustvenim naukama malo paznje se posvecuje proucavanju ovog fenomena. Stavise, na neutemeljenim saznanjima o etnicitetu kao bitnom delu multikulturalnog diskursa eklekticki je osmisljena politika i konstruisana praksa zastite manjinskih prava u zemlji. (shrink)

Šiame straipsnyje yra nagrinėjami etiniai atliekų tvarkymo aspektai žiedinės ekonomikos kontekste. Straipsnio autorės siekia papildyti technologinį ir ekonominį atliekų tvarkymo diskursą, kuris vyrauja žiedinėje ekonomikoje, ontologine ir etine santykio su atliekomis analize. Pasitelkiant rūpesčio etiką, straipsnyje akcentuojamas reliacinis santykio su atliekomis aspektas, pagal kurį pirmenybė teikiama dėmesingumui, atsakomybei, kompetencijai, atsakui ir dalyvavimui sprendžiant atliekų problemą. Nagrinėjant penkias rūpesčio pakopas, kurias išskyrė Joan Tronto, straipsnyje analizuojama, kaip etiniai sumetimai gali turėti įtakos individualiems ir kolektyviniams veiksmams žiedinės ekonomikos paradigmoje. Straipsnyje į atliekas (...) žvelgiama kaip į neatskiriamą mūsų moralinio ir etinio kraštovaizdžio dalį ir laikomasi nuostatos, kad tvarios atliekų tvarkymo praktikos siejasi su atsakomybe, kurią turėtų prisiimti tiek atskiri žmonės, tiek verslai, tiek politinės institucijos. (shrink)

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima Levino subjekto (...) pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš tobulumo, (...) tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Dans cet article l?auteur situe le sujet de sa recherche et donne un aper?u des th?ories dominantes qui examinent le processus de la transformation du champ acad?mique dans les pays ayant adh?r?? la D?claration de Bologne, aussi bien que des th?ories qui peuvent contribuer? expliquer l??tat actuel du champ de l?enseignement sup?rieur. L??laboration de ce sujet a pour son but principal la construction d?un instrument analytique ad?quat pour la conceptualisation et la recherche sur la r?forme du syst?me de l?enseignement sup?rieur. (...) Une attention particuli?re sera consacr?e? l?analyse du champ acad?mique en Serbie. U ovom clanku autorka daje obrazlozenje svoje istrazivacke teme i pregled dominantnih teorija koje se bave transformacijom akademskog polja u zemljama koje su se obavezale na primenu Bolonjske deklaracije, ali i teorija koje mogu doprineti objasnjenju aktuelnog stanja polja visokog obrazovanja. Glavni cilj realizacije ove teme jeste konstruisanje adekvatnog analitickog instrumenta za promisljanje i istrazivanje reforme sistema visokog obrazovanja. Posebna paznja bice posvecena analizi akademskog polja u Srbiji. (shrink)

Сборник является результатом совместной работы европейских ученых, принадлежащих к различным школам и различным национальным традициям изучения "истории понятий".

The article outlines some aspects of the civil law in Lithuania, an Eastern European country, which underwent an essential transformation in the last decades. The author outlines the development of the Lithuanian civil law from the oldest written sources up to the adoption of the new Civil Code of the Republic of Lithuania in 2000. The author is critical about the denomination of Lithuania as a “new” state and draws attention to the history of Lithuanian law, which spans hundreds of (...) years. The article emphasizes the continuity of the legal tradition and the heterogeneity of law – the coexisting of several legal systems in the territory of one state. The article discusses the role of Roman Law in the legal system of Lithuania. Even though Roman Law has never been applied in Lithuania, the author argues that it nevertheless had an indirect influence on Lithuanian private law. Roman Law and Canonical Law were among the main sources while drafting the three codified acts, the Statutes of Lithuania, in 1529, 1566 and 1588. The knowledge of Roman Law acquired by lawyers at universities in other European countries was transmitted through drafting of the laws and the jurisdictional and administrative practices. (shrink)

Da bi se izognili lažni dilemi utopičnega idealizma in konzervativnega empiricizma, ko gre za transformacijo realnega, pričujoči članek obravnava disjunktivno sintezo dveh ločenih, a povezanih področij delovanja in mišljenja: področje spolnega nezavednega in področje političnih sprememb. Kritični pretres tradicionalne heglovske in/ali marksovske teze, da lahko spremenimo realno zgolj, če izhajamo iz resnične in koherentne teorije, je izhodišče za analizo treh primerov naddoločenosti, ki je značilna za sodobne emancipatorne boje: »politiko ulice«, »revolucijo« in »reorganizirajočo dinamiko spolnega nezavednega«. S poudarjanjem kontingentne artikulacije (...) emancipacije in »resnične želje« članek analizira realne, vendar nepredvidljive posledice, kot izhajajo iz kontigentnosti lastne situacijske naddoločenosti. Ker producirajo neutopični »onkraj«, so ti trije primeri naddoločenosti sodobnih bojev obravnavani kot lokalizirane antiutopije, ki predstavljajo neverjetno, a resnično »topio« za emancipacijo, namesto da bi postali normativni model. (shrink)

Riječ je o socijalno-epistemologijskoj kritici globalizacije koja funkcionira kao povlaštena slika svijeta, povlaštena znanstvena paradigma. Odnos između globalizacije i moći, globalizacije i politike znanja, u radu se analizira polazeći od krize legitimiteta znanja – krize smisla, uloge i društvene funkcije univerziteta kao najviše institucije znanja. Na početku modernosti znanje je označeno kao moć. Na kraju modernosti, u globalnom društvu znanja, sama moć – moć nametanja znanja u liku tehnoznanosti – određuje što može biti tretirano, testirano i priznato kao znanje. Jedanaest (...) ključnih stavova o globalizaciji iskazuju se u obliku gramatologijski nadopunjujućih antiteza o proturječnoj dinamici stvorenoj međusobnim preplitanjem politike znanja, moći i ideologije tržišnog fundamentalizma. Većina antiteza nastaje iz promišljenog suprotstavljanja hiperkapitalističkoj ideologiji tržišnog fundamentalizma. Ta ideologija nalazi se u osnovi dominantne ekonomske predstave o globalizaciji. Cilj rada je kritički preispitati raširenu popularnost pozitivističke naracije o globalizaciji, posebno o ‘globalnom društvu znanja’ i ‘novoj ekonomiji znanja’ . Problem je što dominantna ekonomimetička koncepcija globalizacije potpuno nekritički pretpostavlja da je pozitivirajuća upotreba pojma globalizacije samorazumljiva, koherentna, neproblematična, legitimna i opravdana. Suprotno tomu, pokazuje se da ‘globalizacija’ nije jasan nego da je veoma nejasan »pojam« , »koncept« , »paradigma « itd. Rad nastaje iz uvjerenja da globalizaciju nije moguće znanstveno legitimirati kao novu znanstvenu paradigmu. Činjenica da globalizacija unutar glavnih tokova znanosti ima ogromnu snagu, predstavlja stoga svojevrsni autoreferencijalni paradoks. Današnja ekonomska globalizacija rezultat je udruženog djelovanja znanstvene, tehničko-tehnološke, simboličke i realne nadmoći ekonomiziranog globalizacijskog diskursa, globaliziranih institucija znanja i drugih mehanizama. Ti mehanizmi globalizaciju i tržišni fundamentalizam nameću, promiču, kreiraju, rekreiraju i podržavaju kao jedinstven projekt koji se provodi u ime stvaranja novog »globalnog društva znanja«. This work is about social and epistemological criticism of globalization that functions as a privileged image of the world or a privileged paradigm. The relationship between globalization and power, and/or globalization and knowledge policy is analyzed in this work by proceeding from the crisis of knowledge legitimacy – the crisis of the purpose, role and social function of university as the highest institution of knowledge. At the beginning of modernity, knowledge was designated as power. At the end of modernity, in the global society of knowledge, the very power – the power of imposing knowledge in the form of technical science – prescribes what is to be treated, tested and acknowledged as knowledge itself. Eleven crucial statements on globalization are expressed in the form of grammatologically supplementing antitheses on the contradictory dynamics created by mutual interweaving of the knowledge policy, power and the market fundamentalism ideology. Most of these antitheses result from a deliberate opposition to the hyper capitalist ideology of market fundamentalism. This ideology is settled in the very basis of the predominant economical notion on globalization. The aim of this work is to re-examine critically the widespread popularity of the positivist narration on globalization, especially when related to “global society of knowledge” and “new economy of knowledge”. The problem is that the dominant economic-mimetic conception of globalization presumes in a highly uncritical way that the positivist use of the term globalization is self-understandable, coherent, uncomplicated, legitimate and justified. On the contrary, globalization does not appear as a clear, but a very ambiguous “term”, “concept”, “paradigm” etc. Our work results from the conviction that it is not possible to legitimate globalization scientifically as a new scientific paradigm. Therefore, the fact that globalization gathers enormous power within the main streams of science represents a special auto-referential paradox. The contemporary economical globalization is a result of mutual activities in the form of a scientific, technical-technological, symbolical and real predominance of a certain commercializing and globalizing discourse, globalizes institutions of knowledge and other mechanisms. These mechanisms impose, promote, create, re-create and support globalization as a unique project carried out in the name of establishing a new “global society of knowledge”. (shrink)

Kako je moguće baviti se Platonom danas, ukoliko je filozofija „svoje vreme obuhvaćeno mislima“? Autor Platonovom delu ne pristupa kao dogmatskom štivu, već kao tekstu prožetom paradoksima, koje izmiče svakom unapred pripremljenom, šematizovanom modelu čitanja. Obratiti se Platonu kao filozofskoj paradigmi isplativo je ukoliko filozofi koji progovaraju iz dubine vremena mogu nešto važno da nam saopšte i ukoliko smo kadri da im postavimo autentično pitanje. Zato filozofi moraju imati dah delfskog ronioca, jer biser se ne nalazi u svakoj školjci. Knjiga (...) Iz Platonove filozofije ulazi u red značajnih knjiga posvećenih Platonovoj filozofiji. Veći deo knjige je objavljen u časopisima od svetskog ugleda (na nemačkom i engleskom jeziku). Time je njen kvalitet potvrđen recenzijama koje su nastale van domaćih koterija, a delo se samerilo sa aktuelnim pristupima Platonu. Knjiga se bavi problemima koji su formulisani u drugoj polovini prošlog veka (napisano i nenapisano učenje), preko naizgled klasičnih tema (dvostruki paradoks, utemeljenje istorijskog i političkog, eros), do tekstova koji pogađaju fenomen aktuelnosti Platonove teorije i prakse (problemi kongitivne dispozicije i bioetike u Platonovoj filozofiji). Ispred nas je Platon u dijalogu sa filozofskim strujanjima s kraja dvadesetog i početkom ovog veka. Za Irinu Deretić smisao filozofskog dijaloga leži u procenjivanju i odmeravanju stanovišta u raspravi, kako bi se vlastito stanovište preciznije artikulisalo. Ne radi se o utopijskoj komunikativnoj zajednici - već o karakteru filozofskog dijaloga, koji je upućen na unutrašnji, a ne na spoljašnji agon. Platon iz sasvim nesofističkih razloga preuzima metodu sofista kada „slabiju stvar čini jačom“. Tome je suprotna eristička (ne)kultura, u kojoj strasti imaju prevagu na davanjem bilo kakvih, „a kamoli valjanih razloga“, piše Irina Deretić. Iz problematičnosti jezika i sučeljavanja sa bliskim granicama pojmljivosti, ne mora da proizađe i slabost logosa. Naprotiv, snaga logosa je obrnuto proporcionalna sposobnošću da se odredi njegova nemoć. Granicu Platonove misli Irina Deretić jezgrovito formuliše: „Platonov jezik je sav okrenut biću, i usmeren je na saznajno ovladavanje njime. Snaga argumenta učesnika u Platonovim razgovorima upravo se sastoji u njihovoj sposobnosti da tačno pogode stvarnost na koju se odnose i koju nastoje da izraze“. Ali to vodi oblikovanju samog karaktera dijaloga: sagovornici se podređuju vođstvu „same stvari“ mišljenja. Međutim, logos nije svemoćan, i inače, a pogotovo ne za Platona. Irina Deretić insistira na autentičnom smislu nemoći logosa kao racionalnog diskursa, koji se pokazuje na odlučujućim mestima, tamo gde njegove refleksije o idejama, posebno o Ideji Dobra bivaju suočene sa granicama njihove saznatljivosti i saopštivosti. Napokon, Platonova okrenutost biću nije dovela do teorije adekvatnosti između bića i jezika, nego do isticanja paradoksa i metafore. A šta je iza njihovog vela - ništa, ili su oni, naprotiv, konstitutivni za biće, da li uopšte može biti odlučeno? U skladu sa filozofskim vjeruju Nikolaja Berđajeva, može se formulisati karakteristika ove važne i lepe knjige: Iz dubine vremena izvire sposobnost da se filozofski misli, a to onda nije u koliziji sa aktuelnim „primenama“ filozofske refleksije. Naprotiv. (shrink)

Predlozena tema aktualizuje upotrebu mitskih aspekata srpskog nacionalnog identiteta u naucnom, politickom i publicistickom diskursu, kao i njihov znacaj, prijemcivost i 'odjeke' u svakodnevnom zivotu gradjana Srbije. Ova tema je dobila poseban znacaj u poslednjoj deceniji XX veka, kada je oslobodjeni nacionalni diskurs upotrebljavao mitske motive za legitimaciju nacionalnih politickih programa. Specificnost upotrebe mitskih elemenata u ovom periodu ogledala se u svojevrsnom mesanju diskursa, mitskog, knjizevnog, naucnog i politickog, pri cemu su se motivi prelivali iz jedne regije u drugu bez (...) menjanja znacenja i sistematskog mesta. (shrink)

The paper is an analytic retrospective of the author?s work during the preceding research period, involving the study of role, meaning and place of stereotypes in identity discourses. In order to explain the reasons for and ways of dealing with stereotypes, she reviews the evolution of her own research approach and the alternative approaches to the topic from the perspective of various scholarly disciplines. Seeking to avoid the trap of?interpreting stereotypes stereotypically?, the author chooses not to follow the usual method (...) whereby ethnic stereotypes are?deconstructed? as false and generalizing image of oneself and others, and exposed to social-psychological and political-anthropological critique. Instead, the author looks at stereotypes primarily in terms of their linguistic and social?semiotics? and their theoretical and practical usability. Stressing the necessity of relativizing the binary structure of discourse, the author argues that stereotypes, though indispensable as elements of the?economy? of language and thought, should be socially conceptualized and historicized in analysis. U ovom tekstu autorka daje pregled svog rada tokom proteklog projektnog perioda u kome je istrazivala ulogu, znacenje i mesto stereotipa u identitetskim diskursima. Da bi objasnila razloge i nacine svog bavljenja stereotipima, ona se osvrce kako na evoluciju sopstvenog istrazivackog postupka, tako i na alternativne pristupe temi iz perspektiva razlicitih naucnih disciplina. U nastojanju da izbegne zamku?stereotipnog tumacenja stereotipa?, autorka ne sledi uobicajeni postupak?dekonstrukcije? etnickih stereotipa, kao lane i uopstavajuce predstave o sebi i?drugom?, te njihove socijalno-psiholoske i politicko-antropoloske kritike, vec se prevashodno bavi dimenzijama jezicke i socijalne?semiotike? stereotipa i njihovom teorijskom i prakticnom upotrebljivoscu. Polazeci od neophodnosti stereotipa u?misaonoj ekonomiji?, autorka se u svom postupku zalaze za relativizaciju binarne strukture diskursa, kao i za socijalnu kontekstualizaciju i istorizaciju stereotipa u teorijskoj analizi. (shrink)

This text is part of a research conducted under the working title "What do we talk about when we are silent and what are we silent about when we are talking? - premises for the anthropology of silence about the nearest past." In the first part the author investigates the meaning of silence in the Croatian and Serbian press right before and during Croatia's Operation Storm. The ratio between silence, suppression of information and forgetting, on the one hand, and social (...) memory, on the other, has been elaborated in the final part of the text by following reports about the anniversaries of Operation Storm in both Croatian and Serbian publics. The starting point lies in the belief that the phenomenon of silence, being an immanent part of each discourse, represents an important factor in the creation of social relationships and system of value models, that it has important communication and cognitive functions and that the performance character lies in its essence. In short, silence makes it possible to form the prevailing image about this event, even if it does not construct it indirectly - through speech. The author has elaborated on the meaning of silence in the context of Operation Storm partly because studies about the breakup of Yugoslavia frequently mention silence as a manipulation strategy employed by some of the sides in the conflict, while not a single study systematically investigates the semantic of silence and suppression of information in these conflicts. Most importantly, taking into account the frequency of direct silence in the newspaper discourse and rhetoric strategies that point at silence indirectly from the context and discourse, the author focuses on the relationship between the event and silence. In order to shed light on the way in which Operation Storm is remembered, i.e. forgotten, in the stakeholders' publics and political imageries, she follows the dailies - Vecernje Novosti Politika, Danas - Vecernji List, Jutarnji List, Magazin supplement of the Jutarnji List, as well as texts about Operation Storm in weeklies such as the NIN and Vreme of Belgrade or Globus of Zagreb in the period between August 2, 1995 and mid-August 2006. Ovaj tekst je deo istrazivanja koje se odvija pod radnim naslovom "O cemu govorimo kada cutimo i o cemu cutimo kada govorimo? - polazne pretpostavke za antropologiju cutanja o najbilizoj proslosti". U prvom delu autorka ispituje znacenja cutanja u pisanju hrvatske i srpske stampe neposredno pre hrvatske akcije Oluja i tokom same akcije. Odnos cutanja, precutkivanja i zaboravljanja, s jedne strane, i drustvenog pamcenja, s druge strane tematizovan je u zavrsnom delu teksta, pracenjem napisa o godisnjicama akcije Oluja u obe javnosti - hrvatskoj i srpskoj. Polaziste je u uverenju da je fenomen cutanja, buduci imanentni deo svakog diskursa znacajan cinilac kreiranja drustvenih odnosa i sistema vrednosnih modela, da ima vazne komunikativne i kognitivne funkcije i da je u svojoj sustini performativnog karaktera. U najkracem, cutanje pomaze formiranju dominantne slike o ovom dogadjaju, ako je, na posredan nacin - preko govorenja - i ne konstruise. Tematizovanje znacenja cutanja u kontekstu akcije Oluja preduzeto je delom i stoga sto se precutkivanje u studijama o kraju Jugoslavije neretko pominje kao manipulativna strategija neke od strana u sukobu, a da nema ni jedne studije koja bi sistematski ispitivala znacenja cutanja i precutkivanja u ovim konfliktima. I najvaznije, uvazavajuci frekventnost neposrednog izrazavanja cutanja u novinskom diskursu, kao i retorickih strategija koje posredno, iz konteksta i uspostavljenog sveta diskursa, upucuju na cutanje, autorka se usredsredjuje upravo na odnos dogadjajnosti i cutanja. Kako bi osvetlila nacin na koji je operacija Oluja zapamcena, odnosno zaboravljena u zainteresovanim javnostima i politickim imginarijumima, prati pisanje dnevne stampe - Vecernje novosti, Politika, Danas - Vecernji list Jutarnji list, Magazin - dodatak Jutarnjeg lista, kao i napise o Oluji u nedeljnicima, poput beogradskog NIN-a, Vremena ili zagrebackog Globusa u periodu od 02. avgusta 1995. do sredine avgusta 2006. godine. (shrink)

Požiūriai į Lietuvos narystę Europos Bendrijoje (vėliau – Europos Sąjungoje) empiriškai buvo pradėti tirti jau pirmosiose reprezentatyviose visuomenės nuomonės apklausose. Vienas iš pirmųjų, jau 1991 m., šią temą nagrinėjo Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto. Nuo to laiko atlikta daug reprezentatyvių tyrimų, keitėsi požiūriai į narystę, kito pritarimo ar nepritarimo narystei motyvai, tematinis diskursas, temos aktualumas visuomenėje. Šiame straipsnyje ir siekiama apžvelgti dinaminius požiūrio į narystę aspektus. Parodoma, kad po itin palankaus narystės palaikymo (...) prieš 25-erius metus prasidėjo skepticizmo periodas, kuris vėliau peraugo į entuziastingą pritarimą narystei. Paskutinieji tyrimai taip pat rodo aukštą narystės palaikymo lygį. Šis palaikymas prieš euroreferendumą buvo nulemtas ne tiek tikėjimosi konkrečios naudos sau, kiek vilties, kad bus geriau vaikams, Lietuvai apskritai. Tai viena iš priežasčių, kodėl vėliau nebuvo fiksuojamas nusivylimas naryste. Pasisakantys už narystę Europos Sąjungoje ir anksčiau, ir dabar yra jaunesni, labiau išsilavinę, kvalifikuoti, didžiųjų miestų gyventojai. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „ES valstybių narių elitų ir gyventojų požiūrių į ES raida (2004–2018)“. Sutarties Nr. MIP-025/2015. (shrink)

Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria (...) galimybė ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje. (shrink)

Autorova je nakana reflektirati o tekstu Marksist i kršćanin, koji je nastao kao produkt dijaloga iz 1969. Dijalog su vodili Branko Bošnjak i Mijo Škvorc na Studentskoj tribini unutar ciklusa predavanja pod nazivom »O religiji«. Povod ovog susreta bila je knjiga Branka Bošnjaka Filozofija i kršćanstvo, nakon koje je održana vrlo dobro posjećena tribina i tiskana knjiga Marksist i kršćanin. Taj mali tekst od svega stotinjak kartica ima neprijepornu važnost u kontekstu suvremene hrvatske filozofske misli. Tekst je sročen tako da (...) izgleda kao da su oba filozofa, maksimalno uvažavajući svog sugovornika, zakoračila izvan vlastitih pozicija i stvorili za ono vrijeme novi, dodatni prostor i način dijaloga. Taj dodatni prostor, nakon skoro 40 godina, još uvijek nije ispunjen. U suvremenom kontekstu različitih postmodernih »izama«, marksizam i kršćanstvo bi trebali nastaviti jedanput davno započeti dijalog. Zadnji dio ovog rada pokazuje zašto bi dijalog Bošnjaka i Škvorca, »marksista i kršćanina«, mogao biti važan i danas, unatoč tome što su oba filozofska diskursa – onaj koji je zastupao Bošnjak i onaj koji je zastupao Škvorc – u stanovitoj kulturološkoj defenzivi.The author intends to reflect in this paper on text Marxist and Christian, which originated in the dialogue led in 1969 between Branko Bošnjak and Mijo Škvorc at the Student forum, which was a part of public lectures series entitled “On Religion”. The impulse for the meeting was provided by the publication of Branko Bošnjak’s Philosophy and Christianity. After the launch of the book, there was a very well attended forum followed by the publication of yet another book, Marxist and Christian. This brief text, consisting of no more than one hundred pages, has an indubitable importance for contemporary Croatian philosophical thought. The text is composed in such a way that it seems that both philosophers, respecting each other to the maximum, stepped out of their comfort zone and created a new space for and a new kind of dialogue at the time. That novel space has not been fulfilled yet, after nearly forty years. Marxism and Christianity should continue the dialogue started back then even in the contemporary context of different post-modern ‘isms’. The last part of the paper attempts to show why the dialogue between Bošnjak and Škvorc, a Marxist and a Christian, is important still today, regardless of the fact that both Bošnjak’s and Škvorc’s discourse are in a kind of cultural defensive. (shrink)

In 2011 the European Court of Human Rights delivered 10 judgments in cases against the Republic of Lithuania. In 9 judgments the Court found at least one violation of rights and freedoms guaranteed by the European Convention on Human Rights. Article 6 which provides the right to a fair trial, remains dominant in the applications against Lithuania, since in 7 out of 10 delivered judgments the Court declared violations of Article 6 (mostly paragraph 1 concerning the length of proceedings). In (...) 2011 the Court as well declared violations of prohibition of torture, right to respect for private and family life and the right to free elections. (shrink)

Ovaj tekst se bavi pitanjem granica, transformacija i opstanka nacionalnog suvereniteta u XX i XI veku s obzirom na udruzivanje nacionalnih drzava u medjunarodne organizacije i vojne saveze i s obzirom na globalizaciju transnacionalne i nadnacionalne fenomene. Medjuzavisnost udruzenih drzava smanjuje njihovu nezavisnost, a sirenje transnacionalih fenomena izmice kontroli nacionalne drzave, tako da je nacionalni suverenitet doveden u pitanje i zasluzuje da se ponovo ispita. Prvo cemo se osvrnuti na Kantov projekat za vecni mir koji predvidja i inspirise udruzivanje (...) drzava u savremeno doba, zatim cemo se baviti suverenitetom nacionalnih drzava s obzirom na njihovo clanstvo u medjunarodnim organizacijama i vojnim savezima koji su stvoreni u dvadesetom veku i na kraju s obzirom na globalizaciju i regionalno udruzivanje drzava. (shrink)

Straipsnyje siekiama identifikuoti ir moksliškai interpretuoti Lietuvos spausdintinėje ir internetinėje žiniasklaidoje vykstantį klimato kaitos diskursą. Remiantis autorių 2011–2012 m. atliktos žiniasklaidos tekstų turinio analizės duomenimis, analizuojama klimato kaitos diskurso tvarka, turinys bei pagrindiniai veikėjai. Rezultatai rodo, jog spausdintinėje žiniasklaidoje klimato kaitos diskurso tvarka rečiau sutrikdoma, o diskurso turinys labiau politizuotas nei internetinėje žiniasklaidoje. Tiek internetinėje, tiek spausdintinėje žiniasklaidoje politinio bei akademinio sektoriaus atstovai išryškėja kaip pagrindiniai veikėjai, pasižymintys diskursų įgalintu semantiniu dominavimu.

Namera ovog teksta je da prikaze tri medjusobno povezane projekcije savremene globalne krize postmodernog kapitalizma: diskurzivnu, sociolosku i kulturolosko-politicku. Diskurzivna projekcija promislja krizu postmodernog kapitalizma kroz perspektivu prestrukturacije paradigme diskursa, socioloska projekcija podaje interpretaciju paradigme postmodernih drustvenih ekonomija, dok kulturolosko-politicka promislja postmodernu formu?ideologije? svakodnevnog zivota, postavljajuci pitanje: da li imamo adekvatnu alternativu?

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą suaktyvėjo Lietuvos gyventojų judumas, kuris sudarė prielaidas naujoms veikloms, karjeros galimybėms ir šeiminio gyvenimo formoms. 1980–2000 m. gimusiųjų asmeninio gyvenimo planavimas vyko aplinkoje, kuri labai skyrėsi nuo jų tėvų asmeninį gyvenimą formavusios sovietmečio aplinkos. Dalyvavimas migraciniuose procesuose per tėvų, artimųjų arba asmenines patirtis formavo asmeninio gyvenimo lūkesčius ir elgseną, keliančius visuomenės nerimą dėl jaunų žmonių išvykimo iš Lietuvos ir šeiminių ryšių transformacijos mobilumo sąlygomis. Pasitelkiant Carol Smart (2007) asmeninio gyvenimo koncepcijoje pasiūlytas teorines (...) idėjas apie socialinės aplinkos, kasdienių praktikų ir asmeninių projektų sąryšį, straipsnyje analizuojama, kaip globali migracija formuoja 1980–2000 m. gimusių ir nepriklausomoje Lietuvoje augusių asmenų migracinius ketinimus, susisaistymo su Lietuva ir šeiminio gyvenimo vaizdinius. Remiantis dviejų Lietuvos gyventojų reprezentatyvių apklausų bei migracinės patirties turinčių asmenų kvotinės apklausos duomenimis, surinktais įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuotus mokslininkų grupių projektus, statistinės analizės rezultatais, autorės nagrinėja, kaip jaunimas kuria ateities planus, kokia dalis jų svarsto išvykti iš šalies, kaip migracinės praktikos koreguoja šeiminio gyvenimo įsivaizdavimą. Straipsnyje atskleidžiama, kaip nepriklausomybės laikotarpiu susiformavusi atvira visuomenė ir mobili socialinė aplinka sukūrė prielaidas lanksčiam susisaistymui su savo kilmės šalimi ir savitam jaunų žmonių supratimui apie šeiminį gyvenimą. (shrink)

Pirmojoje metodologinei problematikai skirtoje straipsnio dalyje nagrinėjamos pastaraisiais dešimtmečiais stiprėjančios tarpdalykinės tendencijos, vis intensyvesnės filosofijos, sociologijos bei komunikacijos sąsajos. Antrojoje dalyje aptariamos vizualinės komunikacijos strategijos, įsivyraujančios humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, svarstomas vizualumo vaidmuo jų suartėjimo ir sąveikos procese. Trečiojoje dalyje dėmesys sutelkiamas ties viena reikšmingiausių moderniosios visuomenės formų – minia, nagrinėjamas filosofinis ir sociologinis santykis su minia, išryškinamas esmiškai negatyvus filosofo požiūris į minią bei principinis bandymas nuo jos atsiriboti. Ketvirtojoje konkrečių minios atvaizdų analizei skirtoje straipsnio dalyje nagrinėjamos LTSR (...) fotografo Fišerio nuotraukos, vaizduojančios stalinistinėje epochoje populiariose priverstinėse šventinėse demonstracijose dalyvaujančią minią. Skirtingais rakursais žvelgiant į tuos pačius atvaizdus svarstoma, kokius filosofinius bei socialinius kontekstus jie gali atskleisti, išryškinami filosofinės interpretacijos ir sociologinės prieigos savitumai bei skirtumai. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama prielaida, kad skaitmeniniame amžiuje vis daugiau laiko praleidžiant elektroninėje erdvėje blanksta riba tarp realaus gyvenimo ir gyvenimo internete bei perskyra tarp fizinės ir virtualios tapatybės. Tai reiškia, kad tapatybė skait­meniniame amžiuje skaidosi ir formuojasi iš naujo. Taigi tapatybės transformacija vyksta ne fiziniame ar virtualiame pasaulyje, bet realizuojama kontinuume tarp šių dviejų pasaulių. Straipsnyje bandoma pagrįsti, kad tapatybė, veikiama medijų skaitmeninėje kultūroje, tampa transmedijuota ir drauge išsklaidyta, epizodiška ir interaktyvi, kitaip tariant, ji virsta transmedijos produktu.

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių lietuvių mąstytojų bei kitų intelektualų (filologų, literatūrologų, istorikų ir t. t.) santykio su senovės graikų filosofija įvairovė. Nurodomos ir pavyzdžiais iliustruojamos keturios tokio santykio rūšys. Pirmoji iš jų – tai požiūris į graikų mąstytojų tekstus kaip filosofijos istorijos objektą. Antroji – tai požiūris į graikų filosofinį paveldą kaip įkvėpimo šaltinį. Trečioji – tai požiūris į graikų filosofiją, ypač metafizinį jos matmenį, kaip į kritikos objektą (dažniausiai iš šiuolaikinės kontinentinės filosofijos pozicijų). Ir ketvirtoji santykio rūšis – tai kreipimasis (...) į graikų filosofiją kaip pačias filosofinio mąstymo ištakas, siekiant giliau įsimąstyti į filosofijos esmę bei misiją šių dienų pasaulyje. (shrink)

Straipsnyje plėtojama ir grindžiama hipotezė, kad medžioklė baroko kultūroje, viena vertus, ima siaurėti iki didikų pramogos, kita vertus, medžioklės poetika išsiplečia iki egzistencinio lygmens ir ja nusakoma žmogaus būtis. Taigi medžioklės diskursas skyla į daugelį skirtingų išraiškų, nebetenka įprastinių, tradicinių etinių bei ekologinių principų. Tyrime pasitelkiami trys konkretūs baroko menininkų kūriniai, kurie interpretuojami remiantis fenomenologinės medžioklės percepcija, kurią išplėtojo ispanų filosofas J. Ortega y Gasse­tas (José Ortega y Gasset), kartu pabrėžiant, kad fenomenologinės apibrėžtys baroko medžioklės neišsemia, reikalingas postmodernus dekonstrukcinis žvilgsnis.

Ovaj članak ide protiv struje akademskog diskursa odgovarajući na naslovno pitanje negativno. Ovaj suprotni odgovor nije zamišljen da potkopa stav da je ljubaznost dobra stvar; niti je, međutim, primjer puke filozofske sklonosti za igru riječima. Tvrdim da shvaćanje ljubaznosti kao vrline više zamagljuje nego rasvjetljuje, iz razloga što zanemaruje različite razlike koje nam pomažu razumjeti moralni jezik i postići „kreposnu pismenost“. U radu dajem pregled relevantne psihološke literature prije nego što se prebacim na filozofske izvore. Nakon toga ocrtavam alternativne načine (...) na koje dosljedni etičari vrline mogu reći sve što žele reći o ljubaznosti, koristeći mnogo bolje utemeljene i manje nejasne pojmove. Nudim pogled na ljubaznost kao klasterski pojam u istom smislu kao što je Wittgensteinov pojam igre. Na kraju, iznosim neke implikacije ovog stajališta za praktične izazove za razvoj karaktera. (shrink)

The article focuses on the new institute of the Lithuanian law of constitutional justice procedure – the dissenting opinion of a Constitutional Court justice as it is consolidated in the Law on the Constitutional Court. It is argued that the current statutory regulation is defective in essence because it creates preconditions for diminishing the quality of both the final act of the Constitutional Court (especially when the dissenting opinion is to be filed by the judge rapporteur) and the dissenting opinion (...) under preparation. The narrative is half-normative and half-behavioural: the institute is analysed in the context of established procedural practice of the Constitutional Court as an extremely collegial institution (also due to the statutory regulation), as well as in the context of the current condition of the public discourse in Lithuania. Namely, statutory regulation allows filing a dissenting opinion (which is not distinguished from the concurring opinion) within three working days after the public announcement of the decision (ruling, conclusion) of the Constitutional Court. Consequently, it is hardly possible to argue that the justice who filed the opinion did not do this in view of the immediate reaction to the decision by the media, the society, or the establishment, and even that he or she did not do this because such reaction took place. Also, the three-day period mentioned above puts any justice ready to file a dissenting (or concurring) opinion into the position where he or she simultaneously needs to participate in the collegial activity of the Court in deciding cases, as well as to write the dissenting (concurring) opinion. In the article, the legislative proposal is presented that the Law on the Constitutional Court should be amended so as to allow for a relatively long time span between the adoption of the decision (ruling, conclusion) and its announcement to the public at large. However, it is not suggested that the general mode of collectivism as dictated by the Law and as implemented in the established practice of the Constitutional Court shall be abandoned. By this article, the author continues his research on the matter as commenced in his two earlier articles (of 2011 and 2012). (shrink)

Rad je deo kritike vladajuceg diskursa o smrti i o umiranju. Razmotreni su dublji segmenti kod poimanja smrti u ideologiji levice i desnice. Kao neosnovano je uoceno i problematizovano antitotalitarno izjednacavanje vidjenja smrti kod komunista i fasista. Mistifikovanja i pravdanja zrtve koja je pala u slavu bozje volje, rasne krvi ili klase nisu istovetna. Razlicit je stupanj iracionalizacije i drugaciji je sadrzaj nade u spasenje. Razlicita politicka upotreba smrti prikazana je na primerima ideologije i prakse fasizma i socijalizma. Za razliku (...) od konzervativnog i melanholicnog gledanja da je smrt pravedna i nepotkupljiva otuda sto nas sve pogadja, levica istice da su smrt i umiranje nerazdvojivo povezani sa uslovima zivljenja. Vlast, a ne bog, ideoloski uoblicava strah od smrti, tumaci ga i koristi. Kriticka teorija vidi suocavanje sa smrcu kao deo emancipatorske prakse i kritike kapitalizma. Izneta kritika antitotalitarne neoliberalne tanatologije deo je istog nastojanja. PR Projekat Ministarstva nauke Republike Srbije, br. 149005: Drustveni akteri i drustvene promene u Srbiji 1990-2010. (shrink)

Šis straipsnis pateikia rezultatus šaltinių tyrimo, atlikto nagrinėjant vokiečių filosofo bei švietėjo Johanno Heinricho Abichto (1762–1816) mokslinę bei dėstymo veiklą. 1804 m. Abichtas buvo priimtas dirbti Vilniaus universitete. Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Vokietijos archyvų tyrimas atskleidė nemažai Abichto akademinės bei dėstymo veiklos Vilniuje faktų, dauguma kurių yra iš laikotarpio, kuomet Jonas Sniadeckis (1756–1830) buvo Vilniaus imperatoriškojo universiteto rektoriumi. Šiame straipsnyje teigiama, kad būtent Abichtas bei jo mokslinė ir dėstymo veikla Vilniuje buvo tiesioginė priežastis Sniadeckiui 1814 m. publikuoti esė „Apie metafiziką“, (...) taip pat paskatinti visų vėlesniųjų Sniadeckio filosofinių raštų atsiradimą. (shrink)

Straipsnyje analizuojami interviu, atlikti su priverstinę migraciją dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje patyrusiomis migrantėmis iš Ukrainos, kurios atvyko į Lietuvą po 2022 m. vasario 24 d. Gilinamasi į pasakojimus apie karo bei priverstinės migracijos patirtis bei aiškinamasi, kokios situacijos įvardijamos kaip kritinės individualiame, šeimos bei bendruomenės lygmenyse, taip pat – kokios strategijos pasitelkiamos minėtoms krizėms įveikti.

In the modern culture, the phenomenon of the 'disabled' body is a intersection place of its ableist ideology, power relations and pseudoscientific explanations, and they are urged by the neo-eugenic project of the perfect world creating. As the prisoner of the biomedical discourse, such a body, deprived of any agensy, loaded with the culture-historicaly constituated non-power, is a particularly suitable field of the mainstream culture for spreading almost archetypically powerful apocaliptic visions of confronting with the enemy's otherness. For that reason, (...) the underlying supposition of the article is that the 'disabled' body, by means of the uniqueness of its morphology and anatomical-physiological structure, says nothing about itself, the basis of that it which would qualify to be a cult victim of the discriminatory gaze, but it is a reflection the culture frustrated by its own failure to produce an apsolutelly controlable order of things. Our ideas of demonic figure of the 'disabled' body conceal the century-old negentropic struggle of the Western civilization, conceptualy supplied with the criteria, norms and standards of health, normalcy, beauty and the truth, instrumentally supplied with the preventive and rehabilitative provisions of medicine, cosmetology and fashion and institutionally supplied with asylums, to provide itself with kingdom of peace and serenity through pouring out any otherness, first of all the cultural one, intentionally reduced to the pure biological. Fenomen 'ometenog' tela predstavlja u savremenoj kulturi tacku ukrstanja njene 'neometenisticke' ideologije, odnosa moci i pseudonaucnih objasnjenja motivisanih skrivenim neoeugenickim projektom stvaranja savrsenog sveta. Kao zarobljenik biomedicinskog diskursa, takvo telo, liseno ma kakve agensnosti, obremenjeno kulturno-istorijski konstruisanom ne-moci, jeste narocito podesan poligon mejnstrim kulture za sirenje skoro arhetipski snaznih apokaliptickih vizija suocavanja sa neprijateljskom drugoscu. Zato je osnovna teza koju clanak nastoji da dokaze, da 'ometeno' telo specificnoscu svoje morfologije i anatomsko-fizioloske strukture ne govori nista o sebi sto bi ga kvalifikovalo da bude kultna zrtva diskriminisuceg pogleda, vec da je refleksija kulture frustrirane vlastitim neuspehom u proizvodnji apsolutno kontrolabilnog poretka stvari. Iza nase predstave demonskog lika 'ometenog' tela skriva se vekovna negentropijska borba zapadne civilizacije, konceptualno opremljene kriterijumima, normama i standardima zdravlja, normalnosti, lepote i istine, instrumentalno prevencijskim i rehabilitacijskim merama medicine, kozmetike i mode a institucionalno azilima, da obezbedi sebi vecno carstvo mira i spokoja u rastakanju svake drugosti, a ponajpre one kulturne koju namerno redukuje na cisto biolosko. (shrink)

Na tragu pitanja o tome što znači biti plesni pedagog, cilj ovoga rada bio je ispitati neke odrednice profesije plesnog pedagoga te prikazati način na koji plesni pedagozi progovaraju o onom ‘pedagoškom’ u svojoj profesiji. Primjenom kvalitativnog istraživanja te metodom dubinskog intervjua s plesnim pedagozima koji djeluju u različitim područjima odgojno-obrazovnog i umjetničkog rada, nastojalo se je opisati i analizirati područje njihova rada, odgojnog djelovanja te odgojne vrijednosti koje oni u svome radu afirmiraju. Temeljem kvalitativne analize podataka i primjenom interpretativne (...) fenomenološke analize u bogatom empirijskom narativu identificirano je pet tema: poimanje plesa kao dimenzije umjetničkog i odgojnog djelovanja, odrednice pedagoškog rada, značenje pedagoške uloge, transformacija umjetničke prakse u pedagošku praksu i posebnost odgojno-obrazovne metode. Rezultati istraživanja govore o tome kako plesni pedagozi doživljavaju i tumače svoj pedagoški rad – prije svega kao odgojni rad u kojemu se događa spoj umjetnosti i pedagogije pri čemu je naglašeno njihovo pedagoško umijeće kao neraskidivi dio profesionalnog habitusa plesnog pedagoga. Following the question of what it means to be a dance pedagogue, the aim of this paper was to examine some determinants of the profession of dance pedagogue and to establish the meaning and understanding of the way dance pedagogues speak about the ‘pedagogical’ in their profession. By applying qualitative research and the method of in-depth interviews with dance pedagogues who work in different fields of education and art, we tried to describe and analyse the area of their work, their educational activities, and values they promote in their work. As a result of the qualitative analysis and the interpretative phenomenological analysis of the rich narratives, we have identified five topics: the notion of dance as a dimension of artistic and educational activity; the determinants of pedagogical work; the meaning of pedagogical role; the transformation of artistic practice into pedagogical practice; the distinguishing characteristic of the educational method. The results point to the conclusion that dance pedagogues see their work as a primarily educational work that combines art and pedagogy. The pedagogical knowledge of the dance pedagogues is an inseparable part of their professional habitus. (shrink)

Издание адресуется специалистам в области искусствознания и всем тем, кто интересуется фундаментальными вопросами художественной жизни.