Straipsnyje aptariami pagrindinių fizinio ugdymo koncepcijų filosofiniai aspektai pabrėžiant filosofijos kaip temiškai neredukuoto mokslo tarpdalykinę reikšmę. Fizinio ugdymo tikslų ir metodų konceptualizavimas neišvengiamai suponuoja vienokią ar kitokią kūno sampratą. Straipsnio autoriai remiasi principine nuostata, kad filosofinei refleksijai sportas ir fizinis aktyvumas atsiskleidžia kaip tam tikros žmogaus saviaktualizacijos formos. Straipsnyje atskleidžiama fizinio ugdymo koncepcijų kaitos sąsaja su filosofinio požiūrio į kūną pokyčiais, išryškinami holistinio požiūrio į individą ir jo ugdymą formavimosi esminiai etapai.

Straipsnyje gvildenama kūrybiškumo ir kūrybingumo problematika šiuolaikiniuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose. Pirmoje dalyje įrodinėjama, kad kūrybiškumas ir kūrybingumas yra organiški vienas kitam ir kad kūrybiškumas nutiesia kelią link kūrybingumo. Antroje dalyje atskleidžiama, kad kūrybiškumas ir kūrybingumas yra pagrindinis mokslo pažangos variklis, nes tik kūrybiška mokslinė mintis ir turimi kūrybos gebėjimai generuoja įvairius išradimus bei inovacijas. Trečioje dalyje tvirtinama, kad šiuolaikiniuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose kūrybiškumas ir kūrybingumas skleidžiasi taip pat intensyviai ir kryptingai, kaip ir kitose (pavyzdžiui, fizinių ir technologijos) mokslų (...) srityse, darydamas įtaką kultūrai bei visuomenei, jų raidai ir ateities perspektyvoms. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjami kūrybos socialinės aplinkos, kūrėjo bei kūrybos visuomenės santykio klausimai. Plėtojamos tezės: 1) bet kokia kūryba suponuoja socialumą, tačiau ne atvirkščiai: ne bet kokia socialinė aplinka suponuoja kūrybą; 2) naujos meno krypties pradininkas ir išbaigėjas – du asimetriški socialine prasme poliai: pradininkas asocialus pirmtakų atžvilgiu, bet socialus savo pasekėjų atžvilgiu; išbaigėjas, atvirkščiai, asocialus epigonų ir pamėgdžiotojų atžvilgiu, bet socialus savo pirmtakų atžvilgiu; 3) kuo individas labiau iškilęs virš savo socialinio fono, tuo labiau tikėtina, kad jis – įžymus; 4) iškilumas (...) (iškilimas) didina asocialumo riziką; 5) kūrybos visuomenės ugdymas pastatytas ant meno (su)vartojimo kortos. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „Gyvenimo būdas ir stilius: filosofinis ir sociologinis aspektai“. Tekste aptariama konferencijos eiga, kai kurios pagrindinės pranešėjų išsakytos mintys. Konferencijoje analizuotas filosofinis gyvenimo būdas, teo­rijos ir praktikos santykis M. Heideggerio ir Aristotelio filosofijoje, gyvenimas kaip vertybė, vertybių ir dorybių teorijos, niekšybės fenomeno samprata A. Maceinos filosofijoje, J. Benthamo etinė ir socialinė filosofija, gyvenimo mitai, mokymosi mirti idėja, tango šokis kaip gyvenimo būdas, hipsterių subkultūra, gatvės mados ir klasikinių mados teorijų santykiai, šviesuolių ir tamsuolių gyvenimo būdas, šventumos (...) vertybė, senlietuvio gyvenimo būdas. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas ar (...) nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)

Straipsnyje, remiantis kokybinių interviu su lenkų savanoriškų organizacijų lyderiais Pietryčių Lietuvos miestuose duomenimis, diskutuojama, kokie pagrindiniai etniniu pagrindu susikūrusių savanoriškų organizacijų tikslai ir veiklos pobūdis bei dalyvavimo jose motyvai. Saviorganizacija pilietiniu lygmeniu ir ją lemiantys veiksniai analizuojami žvelgiant iš keleto teorinių perspektyvų – kultūrinės, politinės ir ekonominės. Taip pat diskutuojama, ar etninių grupių pilietinė saviorganizacija turi įtakos etniniam identitetui ir kolektyvinei bei politinei mobilizacijai. Tyrimu atskleista, kad etninių grupių pilietinė saviorganizacija yra motyvuota tiek kultūrinių, tiek politinių, tiek ir ekonominių veiksnių.

Straipsnyje analizuojamos Europos ir Lietuvos socialinės-politinės sąlygos kuriant gerovės valstybes. Teigiama, kad socialine-politine prasme pastebimi akivaizdūs poslinkiai iš „pasyvių“, tik į socialines išmokas orientuotų gerovės valstybių į įgalinančias, „aktyvią“ socialinę politiką propaguojančias gerovės valstybes. Tačiau neoliberalizmo puolimas, kuris tęsiasi jau kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek Rytų Europoje bei Lietuvoje, dažnai suponuoja tik gynybines pozicijas aktyvios socialinės politikos formavimo ir vykdymo atžvilgiu. Tokią nepalankią socialiniams procesams situaciją į palankesnę potencialiai galėtų pakeisti labiau tradicinės „kairiosios“ politikos vykdymas, tačiau tam nei Vakarų Europos, (...) nei tuo labiau Lietuvos socialdemokratinės jėgos nėra pasiruošusios ir nusiteikusios. Susidaro paradoksali situacija, kai neatidėliotiniems socialiniams uždaviniams spręsti nėra tinkamų politinių jėgų, o į tarptautinių socialinę apsaugą reglamentuojančių institucijų rekomendacijas neatsižvelgiama arba atsižvelgiama tik iš dalies. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamos kūrybos bei kultūros industrijų idėjos iš filosofinės, sociologinės bei komunikacinės perspektyvos, drauge kritikuojama pastarųjų mokslų orientacija į „grynąjį protą“ nesiremiant socialiniais fenomenais. Nors kūrybos ir kultūros industrijų idėjos gali būti filosofijos, sociologijos ir komunikacijos mokslų sąveikos kanalas, autorius pažymi, kad netgi giminingi kultūros industrijų ir kūrybos industrijų diskursai plėtojami kaip nebendramačiai diskursai. Pasak autoriaus, čia kaltas ne tik teoretikų cechinis uždarumas, bet apskritai komunikacijos fenomenų ignoravimas filosofijoje ir sociologijoje. Straipsnyje pateikiamos kūrybos ekologijos ir kūrybos etikos gairės bei pabrėžiamas (...) egzistencialiosios fenomenologijos indėlis plėtojantis komunikacijos mokslo šakoms, įskaitant kūrybos ir kultūros industrijas. (shrink)

Analizuojant centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) problemą ir stringantį jos sprendimo būdą – daugiabučių namų renovacijos programą didžiausia problema tampa ne CŠT infrastruktūra, kuri, naudojant naujausias technologijas, galėtų tapti efektyvia ir ekonomiška sistema, bet socialinės kliūtys, neleidžiančios greitai rekonstruoti sistemos bei prisitaikyti prie socialinių ir ekonominių liberalios rinkos sąlygų. Straipsnyje aptariama, kaip iš sovietinių laikų paveldėtos specifinės CŠT infrastruktūros technologinių, ekonominių ir socialinių (socialinio kapitalo) veiksnių kompleksas liberalios kapitalizmo rinkos demokratinėje visuomenėje įgyja specifinį ir energetinio saugumo atžvilgiu ypač nesaugų pavidalą.

Straipsnyje parodoma, kad valstybės puoselėjamos vertybės (gėris, gerovė) – nėra mūsų, kaip individų, „vidinės vertybės“. Mūsų požiūris į tai, kas yra gerovė, nulemtas vidinės patirties, idealų ir prioritetų. Todėl tas valstybės siūlomas vertybes (gerovės supratimą) mes visada turime „pamatuoti“ pagal savąsias nuostatas, savo vertybių masteliu. Kadangi valstybės siūlomos vertybės yra „išorinės“ individo atžvilgiu, tai privalu jas ne tik aiškiai įvardyti, bet ir kritiškai įvertinti, siekiant išsiaiškinti, kokiu mastu jos eina su prievarta (koks jų „prievartos koeficientas“) ir kokiu mastu jos pripažįsta (...) individo teisę rinktis. Nors valstybės tikslai ir siūlomos vertybės yra išorinės individo atžvilgiu, tačiau norint jas realizuoti valstybei privalu ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad žmonės jas priimtų, rasti joms adekvačią išraišką. Kitaip tariant, visi valstybės siekiai turi būti derinami su visuomenės narių siekiais ir optimaliausiu būdu tuos jų siekius išreikšti. Tik tuo atveju valstybės tikslai, puoselėjamos vertybės iš „išorinių“ gali virsti „vidinėmis“ – tapti individui savos ir daugiau ar mažiau priimtinos. O veikdamas sąmoningai ir kryptingai jis tuo pačiu padės valstybei realizuoti ir jos iškeltus tikslus. (shrink)

Lietuvos, kaip ir kitų Europos valstybių, teisės aktai numato bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų teisėtumo užtikrinimo priemonę – tokių sprendimų pripažinimo negaliojančiais institutą. Civiliniame kodekse išvardijami teisiniai šio instituto taikymo pagrindai. Kita vertus, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų sistemos skirtingose valstybėse skiriasi. Šiame straipsnyje siekiama pateikti bendrą įstatymo numatytų bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų Lietuvos teisėje apžvalgą, minėtų pagrindų sistemą lyginant su užsienio valstybių teisiniu reglamentavimu.

Straipsnyje atskleidžiamos mokinių sociopsichologinės adaptacijos problemos, kylančios integruoto ugdymo aplinkoje siekiant sėkmingos inkliuzinio ugdymo perspektyvos. Mokslinio tyrimo prielaidos rėmėsi asmens apsisprendimo teorijos nuostata, kad išsikeltų gyvenimo tikslų įgyvendinimas ir psichologinė gerovė priklauso nuo asmens savikontrolės. Lietuvoje neįgaliųjų integracijos procesas prasidėjo 1993 m., išleidus Švietimo ir mokslo ministerijai pirmąją instrukciją dėl integruoto ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose. Šiuo metu, vadovaujantis teisiniais dokumentais, skirtais neįgaliesiems suteikti galimybę gauti vienodas sąlygas gyventi pilnavertišką ir orų gyvenimą, turime pažymėti, kad Lietuvoje dar nėra sukurto neįgaliųjų integracijos (...) visuomenėje modelio, kuris veiktų kaip vientisas politinių, ekonominių, socialinių interesų bei neįgaliųjų ugdymo ir išsilavinimo mechanizmas. Tyrimo metu sukaupta naujų duomenų apie įgalių ir neįgalių mokinių, besimokančių integruoto tipo ugdymo mokykloje, sociopsichologinės adaptacijos problemas, kylančias bendraujant ir bendradarbiaujant bendroje ugdymo aplinkoje. (shrink)

Pasibaigus Šaltajam karui smarkiai išaugęs tarptautinių konfliktų skaičius bei identifikuotos naujos grėsmės paskatino tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinių Tautų organizacija (toliau – JTO) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau – NATO) peržiūrėti Šaltojo karo metu taikytą jėgos panaudojimo praktiką, poreikį ir priemones reaguoti į konfliktus. Tokiomis priemonėmis kaip tik ir tapo vadinamieji „mėlynieji šalmai“, kurie Jungtinių Tautų valstybių narių yra priskiriami Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcionuotoms operacijoms vykdyti. Nors priskirtos pajėgos vykdydamos tarptautines operacijas dėvi Jungtinių Tautų simboliką, tačiau jų pavaldumas (...) savo valstybei išlieka visą laiką. Analizuodami valstybių dalyvavimo tarptautinių organizacijų sankcionuotose tarptautinėse operacijose teisinius pagrindus, straipsnio autoriai per jėgos panaudojimo prizmę analizuoja Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir apskritai tarptautinių organizacijų vaidmenį sankcionuojant jėgos panaudojimą pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas bei tarptautinių operacijų vykdymo raidą. Straipsnyje taip pat detaliai apžvelgiami siuntimo į tarptautines operacijas nacionaliniai teisiniai pagrindai ir procedūros bei Lietuvos Respublikos praktika. Šis straipsnis yra skirtas visiems besidominties tarptautinėmis operacijomis ir jų sankcionavimo nacionaliniais ir teisiniais pagrindais. Straipsnio struktūra susideda iš trijų dalių. Pirmojoje šio straipsnio dalyje yra nagrinėjamas jėgos panaudojimas pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas, antroje ‒ aptariami dalyvavimo Jungtinių Tautų Organizacijos ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vadovaujamose tarptautinėse operacijose raida ir teisiniai pagrindai, o paskutinėje dalyje yra nagrinėjamas nacionalinis siuntimo į tarptautines operacijas reglamentavimas. (shrink)

The article analyses the key issues of the legal status of the sole managing body from the perspective of the valid legal regulation, the established case-law and doctrine. The first part of the article analyses the dualism of the manager’s legal status from the perspective of civil law and labour law. The analysis of the latest case-law presented herein shows that the rule of “internal” and “external” relations between the manager and the company formulated in the case-law is applied differently, (...) and the criterion of distinguishing the manager’s as the subject of the labour law and that of the civil law statuses still remains unclear. The authors of the article are of the view that due to insufficient legal regulation in force rules established by the case-law to regulate the manager’s legal status cannot ensure the required legal certainty. Thus, the reform of the manager’s legal regulation is essential. The second part of the article strives to answer the question what legal regulation models exist and what are the main criteria of quality legal regulation. The comparative analysis of the legal status regulation of the sole managing body allows to determine the main available regulation models of the manager’s legal status and to distinguish their advantages and disadvantages. The authors of the article believe that it is necessary to take regard to other states’ practices regulating the relations at issue, however, while creating such legal regulation, the evaluation of economic, cultural and social peculiarities of Lithuania is also required. In search for the most appropriate model of the manager’s legal status, attention should be drawn to the fact that in some aspects the labour law regime is too restrictive (e.g., shareholders cannot recall the manager, who is on maternal leave, and the manager at interim does not have full authority) and uncoordinated with the doctrine of the companies’ law. Moreover, quite a few questions directly related to the issues of the manager’s authority do not fall or only partially fall into the scope of the labour law. On the other hand, the problem of the manager’s legal status involves a broader scope of points of the companies’ law than the dualism of the manager’s status, and a part of these points has already been regulated by the Law on Companies (the agreement conclusion, termination, removal from the register of legal persons, terms of notice). In regard to this, a question can be raised if it not be better to regulate the issues of the manager’s legal status by the provisions of the Law on Companies and not of the Labour Code. It is proposed to create a specific legal regulation of the companies’ law, which could meet the needs of business and match up to the doctrine of the companies’ law, which is already being applied. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, tai (...) tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta keturių (...) pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas. (shrink)

Sveikstantys priklausomi asmenys, baigę reabilitacijos programas, dažnai susiduria su socialinio įsitraukimo sunkumais, taip pat neretai nepajėgia tęsti reabilitacijoje pradėto sveikimo proceso ir patiria atkryčius. Todėl aktualu ieškoti, kokie veiksniai daro įtaką sėkmingam socialiniam įsitraukimui. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip reabilitaciją prieš 1–3 mėnesius baigę sveikstantys priklausomi asmenys (priklausomi nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ir (arba) kompulsyvaus lošimo) praktikoje pritaiko reabilitacijoje išmoktus įgūdžius ir perduotas galimas prisitaikymo schemas. Empiriniai tyrimo duomenys atskleidžia, kad pirminės socialinio įsitraukimo strategijos dažniausiai grindžiamos reabilitacijos metu išmoktais suvokimais ir (...) įgūdžiais. Tačiau tokių strategijų realizavimas yra veikiamas individualių aplinkybių, todėl reabilitacijoje akcentuojamos socialinio įsitraukimo strategijos neretai yra papildomos asmeninių įžvalgų padiktuotais prisitaikymo aspektais. Tekste remiamasi vienoje Lietuvos priklausomų asmenų reabilitacijos institucijų atlikto etnografinio tyrimo duomenimis, surinktais taikant dalyvaujančio stebėjimo, neformalių pokalbių, pusiau struktūruotų interviu metodus. (shrink)

Šiame straipsnyje yra nagrinėjami etiniai atliekų tvarkymo aspektai žiedinės ekonomikos kontekste. Straipsnio autorės siekia papildyti technologinį ir ekonominį atliekų tvarkymo diskursą, kuris vyrauja žiedinėje ekonomikoje, ontologine ir etine santykio su atliekomis analize. Pasitelkiant rūpesčio etiką, straipsnyje akcentuojamas reliacinis santykio su atliekomis aspektas, pagal kurį pirmenybė teikiama dėmesingumui, atsakomybei, kompetencijai, atsakui ir dalyvavimui sprendžiant atliekų problemą. Nagrinėjant penkias rūpesčio pakopas, kurias išskyrė Joan Tronto, straipsnyje analizuojama, kaip etiniai sumetimai gali turėti įtakos individualiems ir kolektyviniams veiksmams žiedinės ekonomikos paradigmoje. Straipsnyje į (...) atliekas žvelgiama kaip į neatskiriamą mūsų moralinio ir etinio kraštovaizdžio dalį ir laikomasi nuostatos, kad tvarios atliekų tvarkymo praktikos siejasi su atsakomybe, kurią turėtų prisiimti tiek atskiri žmonės, tiek verslai, tiek politinės institucijos. (shrink)

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis (...) identitetas ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama vyresnio amžiaus asmenų diskriminacijos raiška Lietuvos darbo rinkoje. Aptariami diskriminacijos dėl amžiaus teoriniai aspektai, vyresnio amžiaus asmenų užimtumas kaip socialinės politikos problema ir pristatomi 2014 m. Lietuvoje atlikto diskriminacijos dėl amžiaus darbo rinkoje sociologinio tyrimo rezultatai. Mokslinės literatūros ir kiekybinio tyrimo duomenų analizės pagrindu galime teigti, kad vyresnio amžiaus asmenys dėl jų amžiaus, lyties, įsitikinimų ir kt. darbe susiduria su įvairaus pobūdžio diskriminacijos apraiškomis. Atliktas tyrimas atskleidė, kad diskriminacija darbinėje aplinkoje išauga su respondentų amžiumi, t. y. vyresnėse (...) grupėse diskriminacijos raiška intensyviausia. 40–50 m. amžiaus grupėje patiriama diskriminacija darbe yra žemesnė nei imties vidurkis. Su amžiumi susijusi diskriminacija išryškėja 56–60 m. amžiaus grupėje, o labiausiai reiškiasi tarp vyresnių nei 60 metų asmenų. (shrink)

Lietuvos profesinės sąjungos pasižymi menku mokslinio pažinimo lygiu: trūksta duomenų apie sąjungų narystę, veiklą, sektoriaus sandarą ir esmines problemas. Apibūdinant įvairių šalių sąjungas, dažnai analizuojami sektoriaus sandaros aspektai, atspindintys sąjungų pasiskirstymą, organizavimą. Sandara tyrinėjama įvertinant santykinius dydžius, skaičiuojant centralizacijos ir koncentracijos, fragmentacijos indeksus. Apskaičiuoti indeksai rodo gana ryškią Lietuvos profesinių sąjungų sektoriaus decentralizaciją, aukštą koncentraciją tarp nacionalinių centrų, todėl konkurencija nėra didelė. Tačiau įvertinus apytikslę nepriklausomų sąjungų santykinę dalį, koncentracijos indeksas rodo išaugusią konkurenciją. Absoliučia vidine konkurencija pasižymi daugiau nei (...) du trečdalius profesinių sąjungų nacionalinių centrų narių vienijanti Lietuvos sąjunga. Tokia situacija, tikėtina, nėra palanki sąjungos, kaip centralizuotos jėgos, įvaizdžiui derybose su kitais industrinių santykių (IS) dalyviais. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „Kultūriniai žemėlapiai: filosofinės ir sociologinės perspektyvos“. Straipsnis atspindi konferencijos eigą, jame aptariamos pagrindinės pranešėjų idėjos ir kai kurios diskusijose išsakytos mintys. Tarp gausybės konferencijoje nagrinėtų temų humanitarinių ir socialinių mokslų teoriniai aspektai persipynė su taikomaisiais. Konferencijoje nagrinėtos fundamentalios „kultūros“ ir „natūros“ sąvokos, lietuviškoji ir europietiškoji tapatybė, juodojo metalo muzikos subkultūra, svarstyta apie gerovės valstybės modelius, mokslinių disciplinų kartografavimą, baroko ir postmodernizmo sąsajas, šiuolaikinę medijuotą kultūrą, kūrybines industrijas ir kt. Konferencijoje taip pat buvo nagrinėjami religiniai, politiniai, (...) ekonominiai, socialiniai, technologiniai šiuolaikinės kultūros ir visuomenės aspektai. (shrink)

Straipsnyje grindžiama nuomonė, jog postmodernybė yra iš modernybės kylantis kapitalizmo sistemos būvis, kuriam būdinga gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas. Postmodernybę charakterizuoja populiariosios ir medijų kultūros išplitimas. Tos kultūros apima ne tik kultūros prekes, bet ir vartojimo būdus, įgūdžius ir jų lavinimą. Pastaruoju metu jos kuria nemirtingumo vaizdiniams bei nuojautoms palankią kultūrinę, intelektinę ir pasaulėvaizdinę terpę, kurioje struktūriškai įsitvirtina genetinis diskursas ir jo nustatomos žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio aiškinimo gairės. Svarbus šio diskurso bruožas yra technologinis inžinerinis jo pobūdis, išryškėjęs susiejant nano (...) ir biotechnologijas, kuriomis tikimasi įveikti gyvąją ir negyvąją gamtą skiriančią prarają, iš reikalingų atomų bei molekulių kuriant reikalingų ląstelių dalis ir klonuojant gyvas būtybes. Gyvybė suprekinama ir suišteklinama patentuojant gyvybės elementus – genus ir su jais susijusius procesus. Daroma išvada, jog visi genetikos, informatikos ir kitų mokslų laimėjimai, teikiantys žmogaus gyvenimo ilginimo galimybių, kurios palaiko gundančią nemirtingumo idėją, jau yra persmelkti prekinių santykių, tad ir pats nemirtingumas įmanomas tik kaip prekė. Aptariami kai kurie evoliuciniai ir religiniai techno sapiens sampratos aspektai. Detaliau gvildenamos dvi „nemirtingumo“ versijos: Z. Baumano, kuris nemirtingumo pažadą sieja su kompiuterinės technikos plėtra prasidėjus „Antrajai medijų erai“, ir J. Baudrillard’o, tegiančio, jog klonavimo technologijos „apgręžia“ evoliuciją ir žmogų gundo virusiniu ar vėžiniu belyčiu nemirtingumu. Pagrindiniai žodžiai: genetinis diskursas, klonavimas, medijų kultūra, nanobiotechnologijos, nemirtingumas, suprekinimas. Genetic Discourse in Media Culture: Temptation by Commodified Immorality Vytautas Rubavičius Summary Postmodernity is maintained as a stage of the development of capitalism. The difference between modernity and postmodernity is explained in relation to the new sphere of commodification and resourcification, namely, that of life and of all natural living processes. Postmodern media culture, or popular culture, is peopled by signs of immortality and various kinds of immortals – cyborgs, clones, zombies, immortal human beings and others. Thus, culture accustoms a consumer to immortals and immortality which is concidered as the main goal of a human being and evolution. By nano-bio-technologies and genetic discourse this goal is made scientifically valid, thus reachable. Genetic discourse is becoming the fundamental world-view providing focal landmarks for the emerging future. Media culture supports the spreading of genetic discourse and facilitates its understanding. The temptation by immortality can be considered as a version of modernist ideology of human liberation from various natural, social and heavenly bonds. This liberation, and also secularization, is supported by a scientific genetic technological discourse which is becoming a stimulating factor of postmodern media production. The genetic explanation of the world is particularly handy for technological reflexivity: the entire world is as if encapsulated into human genes, which become the principle explaining the mystery of life, evolution and the future of humanity, thus rendering power to produce the human proper form and the future of people. All the possibilities stemming from the new genetic and biotech discoveries fell under the regulation of property relations by patenting, thus making “immortality” – as a temptation and brand – not only an exeptional commodity, but also a political tool and a commodifying force. As the relationships of private property have penetrated natural biogenetic diversity and, having turned it into a resource, the cognitive subject has reached the goal to secularise the Universe, which he has set for himself: only he as the owner and producer of genes lures people with the eternal shapes of the clones and their genetic information, which will be sustained in any location of the Universe. The temptation by “immortality” will become even stronger when the genetic code is mastered. The future of humanity is related to the mixed forms of life, trans-genic or otherwise genetically modified organisms and techno-human forms that will help to postpone, and later to conquer, death. Even thinkers with religious tendencies perceive the technological improvement of human beings as their evolution towards the techno sapiens and consider such a development as an advancement towards the Kingdom of God. The technologization of human beings is imagined in terms of their divination. Yet in this case the character of contemporary science secularising God and obliterating the perception of divinity is overlooked. Two versions of immortality are analyzed more closely – that of Z. Bauman, who links it with the development of computer technologies, and that of J. Baudrillard, who gives a warning that by cloning technologies humanity is trying to inverse the evolution and to return to the undifferentiated state of cells. The conclusion is drawn that regardless of how we understand ‘immortality,’ argue over its reality or unreality, all possibilities to prolong human life granted by genetics, informatics and other advances in science and technologies, which support the tempting idea of immortality, have already been penetrated by commodity relationships; therefore, “immortality” itself will be available only as a commodity. Keywords: cloning, commodification, genetic discourse, immortality, media culture, nano-bio-technologies. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiamas darbo su socialinės rizikos šeimomis tarpsektorinės komandos modelis komandos narių (šeimos gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų ir socialinių darbuotojų) požiūriu. Duomenys rinkti Focus grupių metodu iš atskirų kiekvienos profesijos grupių. Siekiant atskleisti komandos modelį aptariami komandos sudėties, atsakomybių pasidalijimo ir vadovavimo komandai aspektai.

This article discusses the merits of teaching legal analysis and writing and of developing a legal writing program at a faculty of law, and recommends that law faculties around the world incorporate this subject. Once absent from the American law school curriculum, this subject has become a required subject in all American law schools over the past 25+ years. The article suggests steps for implementing a legal writing course or program, and offers a variety of resources for doing so.

Protecting consumers' rights set higher standards on the rights of security compared with other participants of civil turnover, so the concept of consumer acquires not only theoretical but also practical significance. Definition of consumer must be sufficiently clear and precise as the proper subject of classification depends on what rules will apply to legal relationships arising. To this purpose, the concept of consumer is formulated as the concept of both the European Union and national legislation. Both presented the concept of (...) consumer that is defined in accordance with the formal characteristics and prejudices that individuals are the weaker party without the actual value of that person experiences and knowledge and so on. (shrink)

The importance of the right to education reaches far beyond education itself. The right to education is recognized, promoted and protected at all levels— from local to global. The concept of each human right constitutes a dual perception—human rights are personified and there are particular duty-bearers, most often the states, which have certain obligations to preserve and protect those rights. This article summarizes governmental obligations, foreseen in international and regional legal human rights’ instruments, corresponding to the right to education in (...) its entirety. The conceptual framework for the content and scope of the right to education is established by different human rights institutions and judicial bodies and implicates the concept of quantitative and qualitative measures, expressed by four guidelines—availability, accessibility, acceptability, adaptability. (shrink)

Relying on the systematic, logical, and analytical methods, national legislation and some internationally accepted guidelines, as well as on the research conducted by the Lithuanian scientists and law practitioners, this article consistently and comprehensively deals with the problems arising in the areas of interpretation and application of tax law. The article examines the relevant tax concepts, studies the tax law system, deals with the relevant issues arising in the field of application of legal regulations on taxation, and provides a particularly (...) detailed analysis of court jurisprudence within the context of the relationship between tax and law. On the basis of the analysis conducted, it was established that the basis for the Lithuanian tax law system consists of the Constitution of the Republic of Lithuania; the Law on Tax Administration; tax laws that lay down specific taxes and of by-laws adopted on their basis; national legal regulations that contain a consideration attribute and set mandatory payments to the State budget; the Law on Customs; ratified international agreements; the European Union legal regulations to the extent they are related to the duties, import excise duty, and value added tax; and the European Union directives in respect of direct and indirect taxes and the extent to which they are related to tax administration. When relationships in public law are directly regulated by the relevant public law regulations, it is not private law regulations, but the corresponding public law regulations that must be applied. In order to determine the need for tax authorities to rely on the regulations of the Civil Code, it is necessary to state the necessity to assess legal relationships from the point of view of private law or to identify a gap in legal regulation of public law due to which the norms of the Civil Code are subsidiary. Prior to establishing the tax base, the tax authority does not have to rebut transactions in civil procedure. The taxpayer’s obligation to fulfil tax liabilities that are properly prescribed by tax laws is not called into question by unlawful acts of other persons which constitute grounds for their civil (non-contractual) liability for the damages caused. The factual circumstances of tax relations established in the court cases heard in criminal and/or administrative procedures, do not need to be proved again – they are relied on in the course of tax inspections or when hearing tax disputes. The principle of equality of taxpayers requires tax administrators to give equal treatment to the facts with respect to all participants regarding the same tax relationship and obliges taxpayers to pay taxes honestly, because non-payment of taxes is a breach of public interest and therefore of this principle. In accordance with the principle of general applicability and equality, each taxpayer has an obligation to pay taxes as prescribed in tax legislation observing the calculation and payment procedures stipulated in the tax legal regulations, whereas the amount payable as established by the tax administrator shall be regarded as well-founded to the extent that it does not exceed the criterion of equality and reasonableness. The principle of clarity of taxation requires the tax administrator to adopt clear and comprehensive decisions with respect to the taxpayer and therefore to ensure their rights and legitimate interests. In the calculation of tax by applying the principle of primacy of content over form, it is necessary to establish that a transaction, an economic deal or indeed any group thereof has been concluded for the purpose of obtaining tax benefits. (shrink)

The Labour Code of the Republic of Lithuania was enacted on 4 June 2002. However, the practice of ten years has shown that even the systematisation of this branch of law by means of codification could not help avoiding gaps in labour law. The Lithuanian labour law system balances on the brink of flexibility, liberalisation and stability. The purpose of this article is to examine the legal side of this problem and to evaluate the quality of legal regulation of labour (...) relations, also to propose instruments and means to improve them. The main aim of the article is to show the difference between gaps in labour law and some similar (contiguous) legal phenomena that will also be discussed in the article. (shrink)

According to the Finnish Penal Code a corporation may be sentenced to a corporate fine if a person who is part of its statutory organ or other management or who exercises actual decision-making authority therein 1) has been an accomplice in an offence or allowed the commission of the offence, or 2) if the care and diligence necessary for the prevention of the offence has not been observed in the operations of the corporation. Criminal liability of legal persons is based (...) on the intentional or negligent acts of individuals who are in a certain relationship with the corporation. The Finnish legal doctrine clearly rejects the identification theory according to which an individual is considered as acting not for a company but as a company. According to Finnish scholarly writings, the acts of an individual offender could be attributed to the legal person under certain conditions not as acts of the legal person but as acts of the individual for the company. Nonetheless, Finnish law does not abandon the fault requirement. In this respect, Finnish law differs from the traditional common law theory of vicarious liability. (shrink)