Regulation No 17: First Regulation implementing Articles 85 and 86 of the Treaty set out that in carrying out the duties assigned to it by Article 89 and by provisions adopted under Article 87 of the Treaty, the officials authorized by the EU Commission were empowered inter alia to enter any premises, land and means of transport of undertakings. Council Regulation (EC) No 1/2003 of 16 December 2002 on the implementation of the rules on competition laid down in Articles 81 (...) and 82 of the Treaty has expanded Commission’s powers stating that Commission can by decision order an inspection to be conducted in any other premises, land and means of transport, including the homes of directors, managers and other members of staff of the undertakings and associations of undertakings concerned. Such an expansion of the investigative powers of the Commission raises a question of the balance between effectiveness of the EU competition law and a person’s right to privacy, which is guaranteed to everyone by the Article 8 of the European Convention on Human Rights. Nevertheless this right is not absolute and the conditions for the possible limitations of the exercise of it are enshrined in paragraph 2 of the same article. For this reason the aim of this article is to find out whether Commission’s power to carry out searches in private homes meet the requirements set in Article 8(2) of the Convention, i.e., whether the Commission’s power to conduct such searches could be justified under the ECHR Article 8(2). In this study, the authors analyse the Commission’s extended investigative powers, clarify what is covered by the concept of “privacy”, evaluate the requirements set in Article 8(2) of the Convention, analyse conditions of exercising Commission’s extended investigative power and thus qualify if the latter satisfies the requirements set in Article 8(2) of the ECHR. (shrink)

Analizuojant centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) problemą ir stringantį jos sprendimo būdą – daugiabučių namų renovacijos programą didžiausia problema tampa ne CŠT infrastruktūra, kuri, naudojant naujausias technologijas, galėtų tapti efektyvia ir ekonomiška sistema, bet socialinės kliūtys, neleidžiančios greitai rekonstruoti sistemos bei prisitaikyti prie socialinių ir ekonominių liberalios rinkos sąlygų. Straipsnyje aptariama, kaip iš sovietinių laikų paveldėtos specifinės CŠT infrastruktūros technologinių, ekonominių ir socialinių (socialinio kapitalo) veiksnių kompleksas liberalios kapitalizmo rinkos demokratinėje visuomenėje įgyja specifinį ir energetinio saugumo atžvilgiu ypač nesaugų (...) pavidalą. (shrink)

En primer lugar, se resalta la unidad entre los libros 7 y 8 del Libro de maravillas, lo que da entidad al primero, el Libro de los animales, en concordancia con el gran Libro de contemplación. A partir de ello, se plantea la posible audiencia de los apostólicos para el Libro de los animales, partiendo de una lectura del libro desde la tropología, a la luz de la metáfora y el simbolismo luliano.

Straipsnyje nagrinėjamas švietimo prieinamumas kaip vienas iš svarbiausių žmogaus gerovės kūrimo transformuotoje visuomenėje principų. Švietimo prieinamumas transformuotoje visuomenėje laiduoja asmens socialinį mobilumą, karjerą, pajamas, o tai pagrindiniai rodikliai, turintys įtakos valstybės gerovės indeksui. Taip pat pateikiamas atliktas empirinis tyrimas, kuriame atsispindi švietimo prieinamumo galimybės įvairių socialinių grupių atstovams.

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje pradėjo formuotis laimės ekonomikos ir jos principus realizuojančios felicitarinės (felicitas – lot. laimė) politikos kryptis, kuri kartais įvardijama kaip „laimės revoliucija“. Kadangi „revoliucijos“ nevyksta be savo šalininkų, aktualus klausimas: „Ar Lietuvos visuomenė susipažinusi su šiomis idėjomis ir kokiu mastu jas palaiko?“ Ieškant atsakymo į šį klausimą, 2016 m. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa. Iš viso apklausta 1 001 suaugęs žmogus (18 metų ir vyresni).Apklausa parodė, kad apie laimės ekonomiką yra girdėję / skaitę (...) 11,0 % respondentų. Šiai „žinančiųjų“ grupei dažniau priklausė jaunesnio amžiaus, aukštesnio išsilavinimo, gaunantys didesnes pajamas žmonės. Nepaisant sąlyginai žemo laimės ekonomikos žinomumo, esminiam jos teiginiui – svarbiausiu Lietuvos valstybės tikslu turi tapti Lietuvos gyventojų laimė – pritarė absoliuti dauguma respondentų (81,1 %). Analogiški rezultatai gauti atliekant kokybinius laimės ekonomikos nuostatų tyrimus ir žvalgybines apklausas Lietuvoje bei Latvijoje. (shrink)

Viešosios politikos formuotojai pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiria esminiams skirtumams, išryškėjusiems ekonominei sistemai perėjus į poindustrinį etapą. Su didžiausiais iššūkiais susiduria kaimo politikos programų rengėjai, nes situacija kaimiškuose regionuose keičiasi ypač sparčiai. Straipsnyje pristatomas tyrimas, patvirtinantis jaunų išsilavinusių Lietuvos žmonių, ketinančių įsikurti nuolatiniam gyvenimui kaimo tipo gyvenvietėje ar vienkiemyje, orientaciją į poindustrinę ekonominę ir socialinę visuomenės struktūrą. Kriterijų, lemiančių apsisprendimą įsikurti gyventi kaime, išsiaiškinimas leidžia pateikti rekomendacijas kaimo politikos kūrėjams, siekiantiems pritraukti į kaimiškus regionus tiek gyventojų, kad žmogiškųjų išteklių (...) kiekis ir kokybė sudarytų kritinę masę, reikalingą tolesnei šių regionų ekonominei ir socialinei raidai. (shrink)

Modalizmas, arba filosofinė teorija, teigianti, kad modalinės sąvokos, tokios kaip galima ir būtina, yra neredukuojamos ir neanalizuojamos, reikšmingai skiriasi nuo galimų pasaulių semantikos, kur modalinės sąvokos interpretuojamos kaip galimų pasaulių kvantifikavimas. Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai modalizmo principai, remiantis šią teoriją plėtojusių Arthuro Prioro, Kito Fine’o ir Graeme’o Forbeso darbais. Tuomet aptariama tokių mąstytojų kaip Davidas Lewisas, kuris teigia, kad antireduktyvizmas modalumų atžvilgiu apskritai nelaikytinas teorine prieiga, bei Josephas Melia, kuris tvirtina, jog modalizmas implicitiškai mėgdžioja galimų pasaulių semantiką, kritika. Straipsnyje įrodinėjama, (...) kad formali modalizmo kalba grindžiama ne kuo kitu, kaip natūralia kalba, ir kad modalizmas nesiremia galimų pasaulių semantika. Be to, pabrėžiama, kad modalizmas siūlo intuityvesnį modalinių sąvokų supratimą, lyginant su galimų pasaulių semantika. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp šiuolaikinio aristotelizmo žmogiškojo klestėjimo sampratos ir dviejų kritinių perspektyvų apie darbą. Prasmingo darbo perspektyva klausia, koks darbas būtų prasmingas, teigdama, kad toks darbas yra būtinas žmonių gerovei. Postdarbo perspektyva teigia, kad geras gyvenimas slypi už darbo ribų ir kad turime siekti darbą ne reformuoti, bet kiek įmanoma labiau išnaikinti. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinė aristoteliška praktikų ir gero gyvenimo samprata leidžia atsižvelgti į abiejų perspektyvų įžvalgas. Praktikų samprata inkorporuoja prasmingo darbo sampratą, tačiau apima ir įvairias nedarbines veiklas, (...) o, konceptualizuojant gerą gyvenimą kaip praktikų gyvenimą, atsižvelgiama į postdarbo perspektyvos iššūkį konceptualizuoti žmogiškąjį klestėjimą neteikiant prioriteto darbui. Taip šiuolaikinio aristotelizmo gero gyvenimo samprata leidžia reikalauti ir geresnio darbo, ir mažesnio darbo kiekio. (shrink)

Socialinę raidą, socialinę kaitą ir dinamiką įvairūs autoriai interpretuoja skirtingai, bet dažniausiai vartoja šią kategoriją kaip sinonimus. Galima teigti, kad šiuolaikiniame pasaulyje išryškėja takoskyra tarp modernaus ir klasikinio požiūrio, bet riba tarp postmodernumo ir modernumo išlieka iki galo neapibrėžta. Moderni socialinė raida – tai skirtingose kultūrose (ne vien vakarietiškoje kultūroje) egzistuojančių elgesio tradicijų transformavimas, keitimas ar laikysena jų atžvilgiu, kuri labiau grindžiama racionaliais veiksmais. Modernumas – sąvoka, parodanti socialinės raidos rezultato naujumą, kuris charakterizuojamas tam tikrų rodiklių visuma. Tad modernioje (...) class='Hi'>visuomenėje vyksta nuolatinis tranzitas nuo elgesio tradicijų per pokyčius į ateitį, kurią galime ekstrapoliuoti kaip sistemą, o ne atskirų požymių bendrybę. Modernią socialinę raidą galime apibūdinti vertindami pokyčius ir panaudodami indikatorius iš skirtingų mokslininkų darbuose išsiskirtų aštuonių rodiklių grupių: socialinė struktūra, gamybinė jėga, infrastruktūra, verslumas, globali komunikacija, politinė struktūra (demokratija), urbanizacija, teritorinė hierarchinė sistema. (shrink)

Pastaruoju metu pasaulyje vis labiau populiarėja laimės kaip atskiros socialinių tyrimų srities studijos, nes vis daugiau dėmesio skiriama gyvenimo kokybės aspektams. Mokslininkai sprendžia klausimus: kas lemia, kad žmonės jaučiasi laimingi; ar esame laimingi vienodai; ką tai atskleidžia apie mus kaip visuomenę; ar skirtingų kartų žmonėms laimė reiškia tuos pačius dalykus; ar laisvoje aukštesnio gerbūvio visuomenėje formuojasi laimingesnių žmonių karta.Šiame straipsnyje, pasitelkiant 1990, 1999, 2008 ir 2017 metų Europos vertybių tyrimo duomenis, analizuojama laimės lygio dinamika Lietuvoje, siekiant išsiaiškinti, kaip skirtingi (...) sociodemografiniai ir kultūriniai veiksniai susirikiuoja į subjektyvios gerovės lygtį ir kaip tai susiję su gyventojų kartų kaita, ypatingą dėmesį skiriant vadinamosios Pirmosios nepriklausomybės kartos specifikai. Atlikta statistinė empirinių duomenų analizė atskleidė reikšmingus laimės jausenos skirtumus skirtingose Lietuvos gyventojų socialinėse kartose, net ir kontroliuojant kitus jai įtaką darančius veiksnius. (shrink)

Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą (...) prieš fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės. (shrink)

Straipsnyje aptariamos skirtingoms etninėms grupėms (lietuvių, lenkų, rusų) ir skirtingoms socialinėms pozicijoms (tėvai, mokytojai, mokyklos administracijos nariai) atstovaujančių informantų kokybinių interviu metu įvardytos mokyklos valstybine ar mažumos mokomąja kalba pasirinkimo priežastys. Analizuojama, kaip individualiu lygmeniu yra konceptualizuojama etniškumo, švietimo sektoriaus pasirinkimo ir lygių galimybių Lietuvos visuomenėje sąveika bei kokios pasitelkiamos individualios ilgalaikės ugdymo / švietimo strategijos siekiant sėkmingai įsitvirtinti Lietuvos visuomenėje. Empiriniai duomenys buvo surinkti kokybinio tyrimo 2013–2014 m. Pietryčių Lietuvoje metu. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. (...) VAT-50/2012). (shrink)

Straipsnyje analizuojama japonų kilmės etninės mažumos grupės identiteto formavimo raida ir atskleidžiami integracijos iššūkiai Brazilijos visuomenėje. Nikėjų bendruomenė yra viena iš didžiausių etninės mažumos grupių Brazilijoje bei didžiausia japonų kilmės bendruomenė už Japonijos teritorijos ribų. Pabėgėlių krizės akivaizdoje analizuoti kontrastingų kultūrų grupių susidūrimą ir bandymą koegzistuoti toje pačioje erdvėje yra iššūkis ir kartu pagalba formuoti nuomonę šia tema tyrėjams, pareigūnams ar eiliniams žmonėms. Straipsnio pabaigoje suvoksime, kad, nepaisant dabar vyraujančių teigiamų išankstinių nuostatų vienas kitam, išlieka „mes“ ir „jie“ suvokimai. (...) Jie kyla dėl iš dalies japonų kilmės bendruomenių narių, turinčių norą išsiskirti ir išlaikyti savo statusą, taip pat dėl vietinių gyventojų daugumos teigiamos diskriminacijos ir, galiausiai, dėl aiškių išskiriančių fizinių bruožų. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama subjektyviosios gerovės priklausomybė nuo pajamų lygio analizuojant ES šalių atvejį. Ši priklausomybė yra nagrinėjama tiek mikrolygmeniu, apimant atskirų gyventojų ir gyventojų grupių pagal pajamų decilius lygį, tiek ir makrolygmeniu, akcentuojant vidutinę visuomenės subjektyviąją gerovę, vidutines pajamas bei pajamų pasiskirstymo netolygumą. Straipsnyje aptariama subjektyviosios gerovės priklausomybės nuo pajamų problema ir pateikiama šios priklausomybės empirinė analizė bei jos rezultatų interpretavimas. Nustatyta, kad pajamos daro teigiamą poveikį gyventojų subjektyviajai gerovei tiek mikro-, tiek ir makrolygiu. Mikrolygmeniu pastebėtas reikšmingas asmenybės bruožų poveikis individo (...) subjektyviajai gerovei. Taip pat nustatyta, kad kuo pajamos yra tolygiau pasiskirsčiusios visuomenėje, tuo yra aukštesnė vidutinė visuomenės subjektyvioji gerovė. (shrink)

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

Straipsnyje siekiama iškelti kai kuriuos teorinius ir metodologinius socialinės struktūros tyrimo klausimus, atsakymai į kuriuos, mano nuomone, padėtų adekvačiau nagrinėti šiuolaikinės visuomenės sandarą, išryškinti socialinių procesų bei reiškinių raidos tendencijas. Manau, taikomasis socialinės struktūros tyrimo aspektas šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač svarbus, kad išryškintomis tendencijomis galima būtų efektyviau remtis formuojant socialinę politiką, mažinti socialinę atskirtį. Pirmiausiai pateikiu socialinės struktūros sampratos variantą. Toliau akcentuoju socialinio laiko ir aplinkos (vietos) reikšmę, kaip esmines bet kokio socialinio tyrimo apibrėžties dedamąsias. Po to išskiriu pagrindinius (...) veiksnius, lemiančius dabarties visuomenių socialinės struktūros raidą. Visų pirma tai revoliuciniai proveržiai mokslo ir technikos srityje, kurie, kaip bebūtų paradoksalu, didina socialinę atskirtį pasaulyje. Galiausiai apibūdinu pagrindines socialinės struktūros tyrimo kryptis, išskirdamas socialinį institucinį, socialinį demografinį, teritorinį, užimtumo ir socialinį klasinį lygmenis. (shrink)

Straipsnyje analizuojami Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos bendruomenės etninis ir religinis identitetai, šių identitetų pobūdį ir sąveiką lemiantys istoriniai veiksniai, šiuolaikiniai demografiniai, socialiniai ir geopolitiniai aspektai. Analizei pasitelkti 2019–2021 m. atlikti kokybiniai interviu su įvairaus amžiaus ortodoksų tikėjimą išpažįstančiais rusais arba mišrios tapatybės rusakalbiais bei ortodoksų bažnyčios atstovais (dvasininkais, religinių organizacijų atstovais, kt.) ir oficialaus arkivyskupijos žurnalo „Vestnik“ (2012–2022 m.) tekstai. Atskleista, kad tyrimo laikotarpiu šiai ortodoksų bendruomenei Lietuvoje buvo svarbūs istoriškai susiklostę glaudūs ryšiai su Rusija, rusų etninis identitetas (...) ir Rusijos ortodoksų tradicija, bet nemaža dalis šios bendruomenės tapatinosi su visuotine (Bizantijos) ir (ar) vietine (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ortodoksų tradicijomis, taip pat susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie dabartinėje Lietuvos visuomenėje vykstančių socialinių demografinių ir politinių procesų (asimiliacija, mišrios šeimos, lietuvių kalbos vartojimas, geopolitiniai pokyčiai). (shrink)

Straipsnyje iš medijų studijų perspektyvos nagrinėjamos kūrybinių industrijų sritys, lyginami jų skirtingi sąrašai. Pasak autoriaus, tai – dinamiškas kultūros sektorius, kuris keičiasi plėtojantis tiek medijoms, tiek ekonomikai, tiek technologijoms. Skirtingi kūrybinių industrijų sąrašai liudija, kad jų ribos – neaiškios, dažnai susiklojančios. Nors kūrybinės industrijos papildo ir maitina viena kitą, jų teritorijos veikiau yra priešiškos. Valstybės politika jų atžvilgiu nors ir rodo dėmesį šiam sektoriui, kuris yra svarbus ekonomikai, dažnai dar labiau supriešina atskiras jo teritorijas. Apskritai kūrybinės industrijos iškyla kūrybos (...) class='Hi'>visuomenėje, kuri drauge – postindustrinė, medijuota ir postmoderni. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas ar (...) nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)