The constitution’s standing as a legal act of the highest power not only ensures its exclusive status in the legal system but also determines the hierarchic certainty of all norms within that system. The explicit character of the constitution does not preclude it from ensuring the hierarchical functionality of the legal system. This latter function requires that the limitation “problem” of explicitness be addressed by interpreting the constitution as a systemic document. Applying the constitution, therefore, requires a continuous effort in (...) comprehending it. The official doctrine of constitutional judicial institutions reflects the standard for understanding the constitution. This standard becomes the sole source, not only de jure, but significantly de facto, for determining the legality of legal acts. The constitution, as the prime and foremost law in a country, determines the functionality of the entire system of legal norms. As a legal source, it takes on the role of the material arbiter of final legality. The constant need to ensure the functioning of the system of legal norms hence informs yet another necessity–to apprehend and understand the constitution and the norms and principles established within. A few factors induce this perpetual need for interpretation, those being (a) the abstractness of constitutional norms, (b) “competition” among constitutional norms, (c) the integral and systemic nature of the constitution, and (d) the problem of legislative/regulative omission in the constitution. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „Gyvenimo būdas ir stilius: filosofinis ir sociologinis aspektai“. Tekste aptariama konferencijos eiga, kai kurios pagrindinės pranešėjų išsakytos mintys. Konferencijoje analizuotas filosofinis gyvenimo būdas, teo­rijos ir praktikos santykis M. Heideggerio ir Aristotelio filosofijoje, gyvenimas kaip vertybė, vertybių ir dorybių teorijos, niekšybės fenomeno samprata A. Maceinos filosofijoje, J. Benthamo etinė ir socialinė filosofija, gyvenimo mitai, mokymosi mirti idėja, tango šokis kaip gyvenimo būdas, hipsterių subkultūra, gatvės mados ir klasikinių mados teorijų santykiai, šviesuolių ir tamsuolių gyvenimo būdas, šventumos (...) vertybė, senlietuvio gyvenimo būdas. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „Kultūriniai žemėlapiai: filosofinės ir sociologinės perspektyvos“. Straipsnis atspindi konferencijos eigą, jame aptariamos pagrindinės pranešėjų idėjos ir kai kurios diskusijose išsakytos mintys. Tarp gausybės konferencijoje nagrinėtų temų humanitarinių ir socialinių mokslų teoriniai aspektai persipynė su taikomaisiais. Konferencijoje nagrinėtos fundamentalios „kultūros“ ir „natūros“ sąvokos, lietuviškoji ir europietiškoji tapatybė, juodojo metalo muzikos subkultūra, svarstyta apie gerovės valstybės modelius, mokslinių disciplinų kartografavimą, baroko ir postmodernizmo sąsajas, šiuolaikinę medijuotą kultūrą, kūrybines industrijas ir kt. Konferencijoje taip pat buvo nagrinėjami religiniai, politiniai, (...) ekonominiai, socialiniai, technologiniai šiuolaikinės kultūros ir visuomenės aspektai. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „(Post)tiesa ir žinojimas filosofiniu, sociologiniu ir komunikaciniu požiūriu“, įvykusi Lietuvos mokslų akademijoje. Kon­ ferencijoje nagrinėtos temos: tiesa ir posttiesa Rusijoje, žmogaus tapatumas medijo­ se, tiesos problema Martino Heideggerio filosofijoje, techninės posttiesos galimybės sąlygos, pedagogika (post)tiesos sąlygomis, nesutarimo etika ir diplomatija bei racio­ nalumų įvairovė, politinis veikimas posttiesos sąlygomis, politinis ethos, posttiesos apraiškos medijose ir propagandoje, sąmokslo teorijos ir posttiesos santykis, taip pat analizuota posttiesos būklė per žaidimo fenomenologijos prizmę ir kt. Straipsnyje ap­ tariamos pagrindinės konferencijos pranešėjų (...) mintys, su kai kuriomis jų polemizuoja­ ma, apžvelgiami svarbesni diskusijų momentai. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos mokslinės struktūrinio funkcionalizmo, kapitalo, socialinio konflikto, tinklaveikos, modernizmo teorijos. Šių teorijų prieiga leidžia interpretuoti švietimo institutą, jo reikšmę visuomenei ir individui, švietimo instituto funkcijų kaitą, ugdymo dalyvių lygiavertiškumą bei švietimo prieinamumą visų socialinių grupių atstovams.

Šiame straipsnyje aptariamas vienas iš mokslinės pažangos aspektų, būtent konceptualinių priemonių pažangos atvejis, susijęs su momentinių dydžių skaičiavimo įvedimu aprašant netolygų kitimą. Parodomas šio konceptualinio žingsnio vaisingumas bei aptariami keli svarbūs mokslo istorijos epizodai, vedę prie naujojo skaičiavimo: daugiausia dėmesio skiriama Mertono koledžo filosofų ir Oresme'o naujovėms bei Newtono darbams, kuriuose jau sistemingai taikomas naujasis skaičiavimas. Be to, pabrėžiamas grafinių reprezentavimo priemonių efektyvumas gamtotyroje.

Straipsnyje nagrinėjama vyresnio amžiaus asmenų diskriminacijos raiška Lietuvos darbo rinkoje. Aptariami diskriminacijos dėl amžiaus teoriniai aspektai, vyresnio amžiaus asmenų užimtumas kaip socialinės politikos problema ir pristatomi 2014 m. Lietuvoje atlikto diskriminacijos dėl amžiaus darbo rinkoje sociologinio tyrimo rezultatai. Mokslinės literatūros ir kiekybinio tyrimo duomenų analizės pagrindu galime teigti, kad vyresnio amžiaus asmenys dėl jų amžiaus, lyties, įsitikinimų ir kt. darbe susiduria su įvairaus pobūdžio diskriminacijos apraiškomis. Atliktas tyrimas atskleidė, kad diskriminacija darbinėje aplinkoje išauga su respondentų amžiumi, t. y. vyresnėse grupėse (...) diskriminacijos raiška intensyviausia. 40–50 m. amžiaus grupėje patiriama diskriminacija darbe yra žemesnė nei imties vidurkis. Su amžiumi susijusi diskriminacija išryškėja 56–60 m. amžiaus grupėje, o labiausiai reiškiasi tarp vyresnių nei 60 metų asmenų. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamos bioetikos ir sociologijos tarpdalykinio diskurso galimybės sprendžiant šiuolaikines moralės dilemas. Apžvelgiant bioetikos ir sociologijos disciplinų raidą, atskleidžiami paradigminiai šių disciplinų skirtumai ir joms atstovaujančių mokslininkų požiūriai į etines sveikatos priežiūros problemas. Tradicinėmis laikytos klasikinės biomedicinos etikos temos, kaip, pvz., pacientų teisės medicinoje, eksperimentinių biomedicininių tyrimų su žmonėmis pagrįstumas, eutanazija ar klonavimas, vis dažniau yra analizuojamos empiriniu požiūriu pasitelkiant socialinių tyrimų metodus. Tačiau bioetikos diskurse socialinių tyrimų rezultatai (pvz., visuomenės nuomonės apklausos) yra ignoruojami, ir atvirkščiai – medicinos sociologijos tekstuose (...) vengiama normatyvinės etikos vartojamų teorinių nuostatų ar tuo labiau filosofinės sąvokų analizės. Straipsnyje aptariamos naujos tarpdalykinės nišos – bioetikos sociologijos ir sociologijos bioetikos teorinės perspektyvos. Nagrinėjama, kaip bioetikos ir socialinių mokslų tyrėjų bei ekspertų naudojami problemų sprendimo instrumentai galėtų būti integruojami į bendrą konstruktyvią mokslinę diskusiją ir kokios galimos (medicinos ar sveikatos) sociologijos ir bioetikos (ar medicinos etikos) bendradarbiavimo išdavos. (shrink)

Globalizacijos procesų sparta, europinė integracija, ekonomikos internacionalizacija, teritorinis mobilumas, migracija ir dažnėjantis bendravimas tarp skirtingų kultūrų sudaro prielaidas diskutuoti apie tautinio tapatumo svarbos mažėjimą, nykimą ar fragmentaciją. Šioje mokslinės literatūros ir tyrimų analizėje pristatomi skirtingo pobūdžio tyrimai, atlikti Lietuvoje ir užsienyje. Apžvelgiant itin skirtingus forma, bet turinčius temos bendrumų duomenis, siekta pabrėžti, kad tiek teoriniai, tiek metodologiniai, tiek praktiniai įvairių krypčių mokslininkų debatai apie tautinio tapatumo problematiką nėra pasibaigę. Straipsnyje pateikta mokslinių straipsnių, studijų ir tyrimų analizė bei teorinis ir metodologinis (...) globalizacijos procesų daromo poveikio tautinio tapatumo transformacijoms pagrindimas, kuris remiasi tiek sociologinių tyrimų analize, tiek ir tarpdisciplininiais tyrimais grįstų darbų palyginamąja analize. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama T. Kačerausko monografija „Kūrybos visuomenė“, kuriai būdinga paradoksali sąvokų, terminų, reiškinių opozicija. Ji įžiebia mokslinę diskusiją, skatina analizuoti įvairiomis plotmėmis. Pasak straipsnio autoriaus, monografijos nauda lengvai įžvelgiama – tai galimybė ją naudoti Lietuvoje populiarėjančiose kūrybinių industrijų studijose, perspektyva paskatinti mokslinę diskusiją, toliau plėtojant monografijos autoriaus aktualizuotą kūrybinių industrijų individualumo ir masiškumo, vieneto ir tiražo priešpriešos analizę. Išskirtinis monografijos bruožas – postmodernus kalbėjimas, puikiai derinantis mokslinę argumentaciją ir mokslinę publicistiką. Kritikuojamas nepakankamas kinematografo, radijo, televizijos, muzikos industrijos įtakos akcentavimas, požiūris (...) į radiją ir televiziją kaip į sustingusias medijas, diskutuojama su T. Kačerausko skeptišku požiūriu į audiovizualines medijas. Autorius plėtoja žaidimo totalitarizmu televizijoje temą. (shrink)

Šis straipsnis pateikia rezultatus šaltinių tyrimo, atlikto nagrinėjant vokiečių filosofo bei švietėjo Johanno Heinricho Abichto (1762–1816) mokslinę bei dėstymo veiklą. 1804 m. Abichtas buvo priimtas dirbti Vilniaus universitete. Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Vokietijos archyvų tyrimas atskleidė nemažai Abichto akademinės bei dėstymo veiklos Vilniuje faktų, dauguma kurių yra iš laikotarpio, kuomet Jonas Sniadeckis (1756–1830) buvo Vilniaus imperatoriškojo universiteto rektoriumi. Šiame straipsnyje teigiama, kad būtent Abichtas bei jo mokslinė ir dėstymo veikla Vilniuje buvo tiesioginė priežastis Sniadeckiui 1814 m. publikuoti esė „Apie (...) metafiziką“, taip pat paskatinti visų vėlesniųjų Sniadeckio filosofinių raštų atsiradimą. (shrink)

Straipsnyje, remiantis ribų diskursu, komunikologijos prieigomis ir fenomenologijos nuostatomis, nagrinėjamos akademinės teritorijos ir jų ribos. Plėtojamos šios tezės: 1) akademininkas – dvigubas agentas, ne tik dirbdamas skirtingose institucijose, bet ir priklausydamas skirtingiems akademiniams lygmenims, mokslo idėjoms migruojant iš vienos akademinės teritorijos į kitą; 2) tik priklausydamas tam tikro mito bendrijai, kurios aplinkoje jis formuojasi drauge formuodamas šį mitą, akademininkas tampa savimi; 3) būdamas vienas akademininkas netapatus sau, kitaip tariant, jo nėra be akademinio fono, kurio mito ugdytinis būdamas ir kurį keisdamas (...) jis siektų savo tapatumo; 4) nė viena iš akademinių bendrijų, besivaržančių dėl ribinių teritorijų, komunikuodamos nepraranda teritorijų, priešingai, jos abi išplečia savo žemes, prisijungdamos naujus tyrimo pakraščius bei šalutinius kelius, kurie galiausiai pakeičia ir centro vietą bei vieškelių kryptį; 5) finansuodama akademinių teritorijų įdirbimą valstybė ne tik kontroliuoja universitetus, bet ir prižiūri, kad nebūtų peržengtos nustatytos akademinės veiklos ribos: universitetų karas, sukeldamas nusistovėjusių galios komunikacijoskanalų sumaištį, klibintų valdžios pozicijas; 6) skaldydama ir valdydama valdžia siekia pačių akademininkų rankomis užgniaužti bet kokius kūrybinius ekscesus ir įtvirtinti galios komunikaciją, kurios kanalu tampa akademinis mitas – mokslinės žiūros ir mokslinio žargono visuma, plėtojama tam tikrame universitete; 7) universitetas (ne tik privatus) tampa medija, ne tik pratęsdamas visuomenės vartojimo lūkesčius, bet ir užtikrindamas vartotojiškos visuomenės mainų likvidumą; 8) akademinis regionas – būtina mokslinio mito gyvavimo sąlyga, gyvybinė aplinka, kurioje mitas ne tik skleidžiasi, bet ir įgauna naujas gyvybės formas; 9) ekspertizės, siekiant atidalyti kokybiškas ir nekokybiškas akademines teritorijas, yra magijos salos racionaliame akademinio mito vandenyne. (shrink)

Neretai vyresnio amžiaus žmones lyginame su jaunesniais, kalbame apie kartų atotrūkį, netgi konfliktą. Amžiaus skirtybės konstruojamos remiantis tiek besiskiriančia elgsena, tiek vertybinėmis nuostatomis. Straipsnyje mitybos įpročiai (nuostatos ir praktikos) nagrinėjami kaip viena galimų vyresniosios kartos socialinio kategorizavimo priemonių. Straipsnio tikslas dvejopas: 1) nustatyti, kaip skiriasi vyresnio ir jaunesnio amžiaus žmonių mitybos nuostatos ir praktikos ir kas labiau (jeigu) skiria jaunesniąją ir vyresniąją kartas – mitybos nuostatos ar praktikos; 2) atskleisti, ar vyresnių ir jaunesnių žmonių mitybos nuostatų ir praktikų skirtumai sudaro (...) prielaidas jų stratifikacijai pagal amžių? Tyrimo metodai – mokslinės literatūros ir empirinių duomenų (reprezentatyvaus kiekybinio tyrimo) analizė. (shrink)

Visą pasaulį apimančios globalizacijos procesų pasekmės paskatino daugelį pasaulio šalių susirūpinti tautinio tapatumo išsaugojimu ir tautinės savimonės ugdymu. Įvairių šalių mokslinėje literatūroje galima aptikti vis daugiau publikacijų tautinio tapatumo, tautiškumo, jo išsaugojimo ir tautinės savimonės ugdymo tematika. Vienas iš šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdą ir normas formuojančių veiksnių – reklama. Straipsnyje teoriniu lygmeniu nagrinėjamas klausimas – kaip ugdyti tautinę savimonę pasitelkiant reklamas? Atlikus mokslinės literatūros analizę ir sintezę nustatyti tautinio tapatumo komponentai ir struktūriniai ryšiai tarp jų, taip pat atskleistas galimas nustatytų (...) elementų pritaikymas prekių ženklų reklamose ugdant tautinę savimonę. (shrink)

Straipsnyje gvildenama kūrybiškumo ir kūrybingumo problematika šiuolaikiniuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose. Pirmoje dalyje įrodinėjama, kad kūrybiškumas ir kūrybingumas yra organiški vienas kitam ir kad kūrybiškumas nutiesia kelią link kūrybingumo. Antroje dalyje atskleidžiama, kad kūrybiškumas ir kūrybingumas yra pagrindinis mokslo pažangos variklis, nes tik kūrybiška mokslinė mintis ir turimi kūrybos gebėjimai generuoja įvairius išradimus bei inovacijas. Trečioje dalyje tvirtinama, kad šiuolaikiniuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose kūrybiškumas ir kūrybingumas skleidžiasi taip pat intensyviai ir kryptingai, kaip ir kitose (pavyzdžiui, fizinių ir technologijos) (...) mokslų srityse, darydamas įtaką kultūrai bei visuomenei, jų raidai ir ateities perspektyvoms. (shrink)

In the first part of this essay, the author discusses certain aspects of the Hindu and Buddhist philosophical and religious conceptions that could have made some impact on the European ethics before Schopenhauer. In the second part, he deals with various channels of possible Buddhist influence on Schopenhauer's ethical thought. Finally, in discussing Buddhist-Wittgenstein relationship, one is confronted with convergent, yet independent, responses to similar sets of problems. Independently, and less systematically than Buddhist philosophical schools, Wittgenstein indicates the way of (...) liberation that cures from the "metaphysical pain " emerging from inappropriate use of language. His own project, however, was not metaphysical, but meta-linguistic in a very specific sense. The philosophical "cure" from the language disease leads ultimately to the "purification " and "decontamination " of thought: in turn, the mind rests in peace and silence before the senseless, paradoxical questions of the moral, esthetical religious or metaphysical character. Ovaj esej se sastoji iz tri dela. U prvom delu autor razmatra izvesne aspekte hinduistickih i budistickih filozofskih i religijskih doktrina koje su mogle imati uticaja na evropsku etiku do Sopenhauera. Na primer, Pironov metod uzdrzavanja od suda ispoljava zapanjujucu slicnost s izvornim budistickim metodom meditacije. U evropskoj filozofiji slican metod je razvijen u Huserlovoj fenomenologiji, iako na jedan puno slozeniji teorijski nacin. Razmatranje postklasicnih, helenistickih moralnih doktrina vodi od problema izvora do nekih specificnih pitanja komparativne ili hermeneuticke prirode. Pa ipak, u povesti zapadne filozofije nije se jasno ukazalo na dug budistickoj etici sve dok Sopenhauer nije napisao Svet kao volja i predstava. U drugom delu rada autor se stoga bavi razlicitim tokovima moguceg budistickog uticaja na Sopenhauerovu eticku misao. Vrlo cesto Sopenhauerovi kljucni argumenti su pozajmljeni iz indijskih soterioloskih ucenja. S druge strane, on je u stanju da prilagodi ta orijentalna ucenja svojim vlastitim pojmovima i idejama. Izmedju njegove filozofije i indijskih filozofija moguce je uspostaviti odnos konvergentnosti. Iz toga je proizislo jedinstveno stapanje dveju perspektiva koje se ponekad oznacava i kao "evropski budizam". Za razliku od Sopenhauera Vitgenstajn ne upucuje ni na kakvo delo, ili odlomak iz hinduisticke ili budisticke literature. Stavise, tesko je braniti stav da je Sopenhauer imao ikakvu znacajniju posrednicku ulogu u budjenju Vitgenstajnovog interesovanja za budizam. Mnogo je, u stvari, lakse ukazati na vaznost Sopenhauerovog uticaja na "etickog" Vitgenstajna iz Tractatusa, nego utvrditi ikakvu slicnost izmedju sopenhauerovsko-budisticke i Vitgenstajnove eticke koncepcije. Raspravljajuci o odnosu izmedju Vitgenstajna i budizma, susrecemo se s konvergentnim, ali nezavisnim odgovorima na slicne vrste problema. Nezavisno, i manje sistematicno od budistickih filozofskih skola, Vitgenstajn ukazuje na put oslobodjenja sto leci od "metafizicke boli" zasnovane na nepravilnoj upotrebi jezika. Medjutim, njegov vlastiti projekat nije bio metafizicki, vec metalingvisticki u jednom vrlo specificnom smislu. Filozofsko "izlecenje" od bolesti jezika vodi, u krajnjoj liniji, do "ociscenja" i "dekontaminacije" misli. Kao rezultat toga, um nalazi spokoj i mir pred besmislenim, paradoksalnim pitanjima moralnog, estetickog religijskog ili metafizickog karaktera. (shrink)

Visuomeniniame gyvenime „gerovės valstybės“ sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Dėl to kyla įvairiausių konceptualių painiavų. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos įtakingiausios gerovės valstybės sampratos tikintis, kad tai padės pasiekti skirtingas politines pažiūras ar nuostatas ginančių tyrėjų tarpusavio supratimą. Tomis įtakingiausiomis gerovės valstybės vizijomis laikoma klasikinio liberalizmo ar libertarizmo siūloma procedūrinio gerovės modelio teorija, pagal kurią laisvė, laisvosios verslininkystės sistema ir privati nuosavybės teisė laikoma pagrindinėmis priemonėmis gerovei pasiekti. Antrasis gerovės valstybės modelis yra tas, su kuriuo dažniausiai tapatinama gerovės valstybė. Tai paternalistinis paskirstomosios gerovės (...) modelis, kuris paprastai siejamas su socialdemokratine politine doktrina. Straipsnyje parodoma, kad šis modelis susiduria su loginio nuoseklumo problemomis. Trečiojo gerovės valstybės modelio šiais laikais laikosi krikščioniškasis socialinis mokymas, nors pagrindinius jo principus suformulavo dar Aristotelis. Šis modelis remiasi bendruoju gėriu kaip esminiu valstybės tikslu ir gali būti vadinamas tiksliniu gerovės valstybės modeliu. Išoriškai jis panašus į skirstomosios gerovės modelį, tačiau jo esmė yra kita. Jis yra logiškai nuoseklus, nors ne visiems priimtinas dėl savo filosofinių principų. (shrink)

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje nagrinėjama atskyrimo (khōrismos) sąvoka (tezė, kad eidai ir skaičiai egzistuoja atskirai (khōris) nuo jusliškai suvokiamų esybių) bei jos kritika Aristotelio Metafizikoje. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Aristotelis Metafizikoje eidų ir skaičių atskyrimo doktrinas kritikavo skyrium viena nuo kitos (kaip dvi Platono metafizinio mokymo dalis), vis dėlto jas laikė neatskiriamai susijusiomis – iš skaičių atskyrimo, pasak Aristotelio, kildintinas ir eidų atskyrimas jusliškai suvokiamų objektų atžvilgiu. Ši straipsnio pagrindinė tezė grindžiama bendra Metafizikos knygų (...) M ir N problemine struktūra, Aristotelio pateikiamais liudijimais apie eidų teorijos atsiradimą bei šių liudijimų interpretacija remiantis senovės graikų mąstymui būdingu skaičiaus fenomeno suvokimu. (shrink)

Šiame straipsnyje analizuojama Alasdairo MacIntyre’o modernybės kritika keliant neo­aristotelišką gyvenimo prasmės klausimą. Aptariama modernybės moralinė ideologija, pristatoma emotyvizmo doktrina ir jos socialinis įsikūnijimas įvairiose modernybės institucijose ir praktikose. Straipsnyje atskleidžiama, kaip šios praktikos ir institucijos kliudo kelti klausimą apie gerą ir prasmingą žmogaus gyvenimą, taip pat siekiama pateikti progresyvų A. MacIntyre’o darbų supratimą pasipriešinant Lietuvoje dažnai konservatyviai autoriaus interpretacijai.

In histories of Serbian painting Sreten Maric is listed among the protagonists of socialist realism, and that on the basis of a single article - his criticism of an exhibition staged by the Association of Visual Artists of Serbia to the benefit of wounded veterans. Without denying the historical basis for this judgment, the author of the present paper pleads for a more nuance approach and propounds the thesis that socialist realism was primarily a complex pattern of social relations, and (...) only in the second place a substantively defined doctrine. On the basis of an insight into the relevant sources it is argued that Maric was not a theorist of socialist realism; on the other hand, an ideologue of social painting he was indeed, believing in a synthesis of Art and Revolution. By way of comparison, the figures of Miroslav Krleza and Georg Luk?cs are referred to: neither of the two was a protagonist of socialist realism, though both belonged firmly to the so-called leftist thought. U istorijama srpskog slikarstva Sreten Maric vazi za protagonistu socijalistickog realizma, i to na osnovu jednog clanka - kritike na izlozbu Udruzenja likovnih umetnika Srbije u korist ranjenih boraca. Ne poricuci istorijsku ocenu, autor pledira za nijansiraniji stav i izlaze tezu da je socijalisticki realizam bio u prvom redu jedan sklop drustvenih odnosa, pa tek onda i neka sadrzinski odredjena doktrina. Uvidom u izvore, zakljucio je da Maric nije bio teoreticar socijalistickog realizma, ali ideolog socijalnog slikarstva jeste bio, uz veru u sintezu Umetnosti i Revolucije. Za poredjenje su mu posluzili Miroslav Krleza i Georg Luk?cs: ni jedan, ni drugi nije bio protagonista socijalistickog realizma, mada su obojica pripadala cvrsto tzv. levoj misli. (shrink)

Ralph Cudworths Predigt vor dem ehrwürdigen Unterhaus von 1647 enthält im Geiste des philosophischen Denkens des Origenes einen entschlossenen Appell zu doktrinärer Weite und religiöser Toleranz. Die Beiträge des vorliegenden Bandes interpretieren dieses wegweisende Dokument des Cambridger Origenismus im Kontext der politischen und kirchlichen Wirren des Englischen Bürgerkriegs. Neben dem behutsam modernisierten englischen Text und der ersten deutschen Übersetzung bietet der Band weitere Briefe und Gedichte des jungen Cudworth sowie eine Predigt aus dem Jahre 1664. Diese Texte sind eindringliche Dokumente (...) seiner platonisch-origeneischen "Philosophie der Religion" und des von ihm propagierten irenischen Christentums der Innerlichkeit in einem praktischen Ethos universaler Liebe. (shrink)

This article considers Descartes? doctrine of eternal truths, in connection with the status of the principle of no contradiction. It is shown that the rear created and uncreated eternal truths; the former are eternal truths about creatures and the se truths are the object of divine will, while the latter are the truths about God him self, which are founded in his existence, so he can not change them. Concerning the question whet her the principle of no contradiction is a (...) created or a no created eternal truth, different Descartes? claims on this subject, potentially incongruent, are pointed out. Based on the fact that this principle does not have absolute validity, the conclusion is that in Descartes? metaphysics the status of the principle of no contradiction is not relevant, because God?s infinite power is in different to ward it. U tekstu je razmatrana Dekartova doktrina o vecnim istinama, s obzirom na status principa neprotivrecnosti. Pokazano je da kod Dekarta postoje stvorene i nestvorene vecne istine; prve jesu vecne istine o stvorevinama i jesu objekat Bozje volje, druge jesu vecne istine o Bogu samom, temelje se u njegovoj egzistenciji i on ih ne moze menjati. U vezi sa pitanjem da li je princip neprotivrecnosti stvorena ili nestvorena vecna istina, ukazano je na razlicite, potencijalno nesaglasne Dekartove tvrdnje o ovom problemu. Na osnovu cinjenice da on ne vazi vise apsolutno, izveden je zakljucak da u Dekartovoj metafizici njegov status jeste irelevantan, zato sto je Bozja beskonacna moc prema njemu indiferentna. (shrink)

Prvi deo ovog rada predstavlja kraci uvod u sufizam kao osobeni vid ispoljavanja unutrasnje, misticke dimenzije islama. U tom odeljku razmatra se povest, doktrina i ritualna praksa glavnih derviskih redova. U drugom delu, koji se uglavnom temelji na autorovom preliminarnom terenskom istrazivanju postojecih derviskih zajednica u Bosni i Hercegovini, vise paznje posveceno je ozivljavanju islamskog misticizma u savremenom kontekstu. U terminima sociologije religije, revitalizacija sufizma u BiH bi se mogla razumeti u sirim okvirima obnove klasicne religioznosti na Balkanu. Nakon (...) Drugog svetskog rata bila je na snazi dugogodisnja zabrana delatnosti derviskih redova u BiH, cemu je najvise doprinela modernisticki nastrojena Islamska zajednica koja je imala podrsku vladajucih struktura. To, svakako, treba uzeti u obzir kada se razmatra pitanje odnosa izmedju islamske ortodoksije i misticizma. Potpuna obnova sufizma usledila je tek devedesetih godina, po raspadu Jugoslavije i zavrsetku ratova. Tu je, dakle, rec o obnovi klasicne religioznosti, jer se sufizam, jos od osmanskog perioda, razvijao unutar ortodoksnog islama u Bosni. (shrink)

Constitution is an exclusive legal document, and its interpretation is a process – a continuous work of explanation of its content, the end and qualitative perfection of which may only be considered taking into account the limits of intellectual potential of the particular time. The interpretation of constitution is a permanent process, which is influenced and determined by plenty of conceptual factors. Firstly the supreme juridical power of the constitution as well as its integrity determines the opportunities of its interpreter (...) and applier. Integrity of the constitution is considered to be the legal, philosophical, logical integrity of its norms, which determines an obligation of its interpreter to perceive this legal act as an integral unit, i.e. not only as a catalogue of particular values, but also as a balance of these values. All the constitutional expressis verbis provisions are equal in its’ juridical power, that is why they do not negate each other, on the contrary – each of them only complement others’ content. Besides, it is important to mention that exceptional juridical power of the constitution determines its interpretational self-sufficiency. Constitution can not be interpreted invoking the content of the acts of lower juridical power. (shrink)

The treaty of Lisbon makes European Union (EU) accession to the European Convention on Human Rights (ECHR) an obligation of result. The issue has been intensely discussed for more than thirty years, arguing that such accession is necessary in view of the need to ensure the ECHR standard of fundamental rights protection in Europe. This question again gains prominence as the EU member states and the institutions seek to agree on the negotiation directives of EU accession to the ECHR. The (...) process brings up the difficulties involved in creating a mechanism which would both facilitate the autonomy of the EU legal order and enable individuals to bring claims against the EU to the European Court of Human Rights (ECtHR). This involves the questions how it would be possible to ensure quick access to justice, and whether the ECtHR would continue to apply the doctrine of equivalent protection in relation to EU even after the latter becomes bound by the ECHR. The article argues that EU accession to the Convention is a prominent political step ensuring coherence of human rights protection mechanism in Europe. (shrink)

The article underlines the significance of social rights as important constitutional rights of a human being and emphasises the peculiarities of their nature from the point of view of not only national, but also international law. The article presents an analysis of the constitutional doctrine of the protection of guarantees of social rights, which has been formulated by the Constitutional Court of the Republic of Lithuania in the course of considering the issues of reduction of social guarantees—pensions and remuneration, which (...) were determined by the economic crisis. In the Constitutional Court’s jurisprudence the personal right to social security has been construed in the most broad and comprehensive terms. The human rights and freedoms enshrined in the Constitution have been treated as constituting an integrated and harmonious system, and social rights have been interpreted not only as certain obligations of the state to the public, which inter alia are determined by the social purpose of the state, but also as a person’s individual rights, for which judicial defence is guaranteed. Such concept of the said rights has also been influenced by international law, inter alia the jurisprudence of the European Court of Human Rights. Social rights, while being an object of regulation of international law, have been forming the European doctrine of guarantees of these rights and have influenced the concept of these rights in national law. The main attention in the article is devoted to the analysis of the doctrine formulated in the Constitutional Court’s jurisprudence in relation to the correction (limitation) of social rights (payment of pensions and remuneration) under the conditions of economic crisis. In the article the period of formation of this doctrine is divided into two stages: the period of 2002–2006, when the Constitutional Court had to decide regarding the compliance of the legal acts whereby social guarantees had been constricted with the Constitution, and which was caused by the consequences of the so-called Russian economic crisis for the economic development of the state of Lithuania; and the period from 2009 to date, during which the Constitutional Court has been forming the constitutional doctrine of limitation of social rights, which was conditioned by the outcomes of the global economic crisis for the economy of the state of Lithuania. The article raises a question as to whether the constitutional doctrine being formed by the Constitutional Court in relation to the limitation of social rights under the conditions of economic crisis may be assessed as an independent one or whether it still remains to be a separate case of limitation of rights within the general doctrine of limitation of human rights. On the basis of the analysis of the Constitutional Court’s jurisprudence, a conclusion is drawn that the criteria established in the Constitutional Court’s doctrine of limitation of social rights under the conditions of economic crisis are even stricter than the universally recognised criteria for the limitation of human rights in the law of human rights, therefore, it is possible to assess the doctrine of limitation of social rights under the conditions of economic crisis, as formulated by the Constitutional Court during 2009–2012, which is the continuation of the previous doctrine, as an independent doctrine, the basis of which, undoubtedly, remains to be formed by the general principles of limitation of human rights recognised in the law of human rights. The article is not only confined to the analysis of the jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, it also provides examples of construction of the doctrine of social rights (inter alia those influenced by the economic crisis) by certain other constitutional courts. (shrink)

The modern doctrine of the “fresh start” reflects the differences between the past paradigm of punishment of the insolvent person and the current focus on the economic effectiveness and activeness. Global practice in the field of insolvency shows that the “limited liability rule” is eminently effective in the economic and social perspective. The appending threat of abuse and misapplication of the system might be neutralized through the legal regulation of prevention and rehabilitation means, which are analyzed in this article. The (...) aim of this research is to: 1) present a summary of the paradigm of bankruptcy of natural persons; 2) evaluate the categories of prevention and rehabilitation means set in the Lithuanian concept of the bankruptcy of natural persons; 3) identify the physical factors affecting the bankruptcy of natural persons; 4) provide a conceptual model of rehabilitation after bankruptcy and insolvency prevention measures have been implemented in the field of bankruptcy of natural persons. (shrink)

The present article discusses a well-known religious philosophical and partially legal doctrine of the “Just war”, developed in the Christian tradition by St. Augustine, St. Tomas Aquinas, Francisco de Vittoria, Francisco Suarez, Hugo Grotius and many other thinkers. The main thesis of the doctrine is that war will be just only if it corresponds to certain criteria, such as autoritas principi (waged by the sovereign), justa causa (on just aim) and with recta intentio (animus) or the aim and will to (...) wage war in order to restore justice and not because of personal hate, revenge, lust for glory, etc. However, the impact of the doctrine was not limited by the Middle Ages and the Christian philosophic discourse. This doctrine shaped both emerging international law and international humanitarian law in one or another way. Even though it did not survive intact through the changing reality of the world, it is not so hard to trace the reflections of this doctrine even in contemporary international law. For example, while evaluating the armed conflict we still use the autoritas principi principle (armed conflicts may be fought only by defined subjects such as states or militarily - politically organised dissidents), moreover, when we are dealing with the concept of combatancy, the same principle applies in establishing whether a person is a legal fighter in the conflict or not, because his status directly stems from his belonging to the party of the conflict. With its strictly limited possibilities to use force, the contemporary jus contra bellum also somewhat resembles the doctrine, not only in the sense of justa causa (such as a possibility of unilateral use of force by the state only in self-defence) but also in recta intentio (e.g. the United Nations Security Council may order the use of force only with the intention to re-establish peace). Therefore, even though the doctrine is the product of the Middle Ages thought, it is not forgotten in our days. The possible military strike against Iran in order to stop it from developing nuclear weapon is already discussed in the light of this doctrine. Moreover, authors (though mainly not lawyers) discussing inadequacies of current international legal framework for the use of force (e.g. the need for humanitarian intervention) find their inspiration in the doctrine. (shrink)