Regulation No 17: First Regulation implementing Articles 85 and 86 of the Treaty set out that in carrying out the duties assigned to it by Article 89 and by provisions adopted under Article 87 of the Treaty, the officials authorized by the EU Commission were empowered inter alia to enter any premises, land and means of transport of undertakings. Council Regulation (EC) No 1/2003 of 16 December 2002 on the implementation of the rules on competition laid down in Articles 81 (...) and 82 of the Treaty has expanded Commission’s powers stating that Commission can by decision order an inspection to be conducted in any other premises, land and means of transport, including the homes of directors, managers and other members of staff of the undertakings and associations of undertakings concerned. Such an expansion of the investigative powers of the Commission raises a question of the balance between effectiveness of the EU competition law and a person’s right to privacy, which is guaranteed to everyone by the Article 8 of the European Convention on Human Rights. Nevertheless this right is not absolute and the conditions for the possible limitations of the exercise of it are enshrined in paragraph 2 of the same article. For this reason the aim of this article is to find out whether Commission’s power to carry out searches in private homes meet the requirements set in Article 8(2) of the Convention, i.e., whether the Commission’s power to conduct such searches could be justified under the ECHR Article 8(2). In this study, the authors analyse the Commission’s extended investigative powers, clarify what is covered by the concept of “privacy”, evaluate the requirements set in Article 8(2) of the Convention, analyse conditions of exercising Commission’s extended investigative power and thus qualify if the latter satisfies the requirements set in Article 8(2) of the ECHR. (shrink)

Straipsnio tikslas – ištirti Latvijos filosofijos istoriografijos tendencijas per pastaruosius tris dešimtmečius. Autoriaus dėmesio centre dvi pagrindinės filosofijos istorijos rašymo prieigos – idėjų istorija ir intelektinė istorija. Iširus Sovietų Sąjungai Latvijos kultūriniame diskurse išpopuliarėjo terminas „idėjų istorija“. Filosofijos istorikai ėmėsi nušviesti glaudžius ryšius tarp Vakarų šalių ir Latvijos kultūrų. Tačiau pastarąjį dešimtmetį Latvijos filosofijos istorikai vis labiau renkasi intelektinės istorijos prieigą.

Straipsnio tikslas – empiriškai ištirti energetinio saugumo politikos poveikį Lietuvos socialinei sanglaudai. Straipsnis paremtas J. Jenson (1998) ir P. Bernardo (1999) atliktais tyrimais bei pasiūlytomis analitinėmis kategorijomis. Konceptuali schema identifikuoja konkrečias – ekonominę, politinę ir sociokultūrinę – aktyvumo sritis, kurios analizuojamos tikrinant dichotomijas tarp visuomenės požiūrio bei visuomenės elgsenos. Šios dichotomijos leidžia išskirti empirines analizės dimensijas, kurių kiekybinės išraiškos leidžia aprašyti energetinio saugumo politikos poveikį Lietuvos socialinei sanglaudai.

Straipsnio tikslas – atskleisti įrankio (Zeug) ir technikos (Technik) skirtumą M. Heideggerio technikos filosofijoje. Analizuojami skirtumai nurodo pasaulio konstitucijos problematiką. Dasein santykį su įrankiu M. Heideggeris pristatė kaip parankų (Zuhandenheit), o štai santykį su technika įvardijo priešingai. Technika, kylanti iš gamtos mokslų, susaistytų machinacija (Machenschaft), filosofo pristatoma kaip Dasein kūrybines galias nuostatyne (Gestell) slopinanti terpė. Straipsnyje atskleidžiama dvejopa problematika. Pirma, parodomi įrankio ir technikos ontologiniai skirtumai. Antra, atskleidžiamas nuostatyno ontologijos ambivalentiškumas. Nuostatynas M. Heideggeriui nėra tik techniškai orientuoto pasaulio užvaldymo (...) mechanizmas, bet ir „gelbstintis“ pradas. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – bendrais bruožais aptarti reduktyvizmo raišką šiuolaikinėje analitinėje sąmonės, moralės, veiksmo ir priežastingumo filosofijoje bei įvertinti redukcijos strategijų šiose filosofijos šakose panašumus ir skirtumus. Straipsnyje aptariamos šešios reduktyvizmo strategijos – sąvokų sinonimija paremta redukcija, a posteriori tapatybės tezė, analitinis funkcionalizmas, anomalusis monizmas, analizė pasitelkiant pareities sąvoką, konceptualinė analizė be sąvokų sinonimijos – ir konstatuojama, kad skirtingose filosofijos srityse šios strategijos reiškiasi skirtingai, taip pat yra skirtingai kritikuojamos ir interpretuojamos. Straipsnyje mėginama paaiškinti kai kuriuos šių skirtumų ir (...) daroma išvada, kad šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje neperspektyvu kalbėti apie reduktyvizmą apskritai, kaip vieną visas sritis apimantį reiškinį, paremtą visas reduktyvistines koncepcijas vienijančiu reduktyvizmo modeliu, forma ar vizija. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš (...) tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Šio straipsnio tikslas yra parodyti, kaip ir kodėl radikalios interpretacijos metodas gali išspręsti problemas, formuluojamas įvairių skeptinių scenarijų pavidalu. Pirmiausia radikalios interpretacijos metodas neleidžia dekartiško skeptinio scenarijaus, tiek tradicinės, tiek naujesnių versijų, laikyti filosofine problema, kuri remiasi sąmoningo ir nesąmoningo melo skirtumu. Straipsnyje argumentuojama už išplėstinę natūralizuotos epistemologijos versiją, įtraukiančią ir socialinius veiksnius. Konkrečiau, hipotezių apie žinojimą ir apgaulę komunikavimui visuomet galioja bent du apribojimai. Be to, straipsnyje aiškinama nuosaikaus eksternalizmo būtinybė dekartiškam ir hiumiškam skeptiniams scenarijams.

Šio straipsnio tikslas – pateikti ir aptarti LMT paremto projekto (MIP-021/2011) metu sukurtą ir empiriniais tyrimo duomenimis pagrįstą koncepcinį įgalinančių socialinių paslaugų modelį Lietuvoje išryškinant ir palyginant įvairias socialinės politikos bei valstybės gerovės ideologijų sąsajas, taip pat atskleidžiant ir apibendrinant atlikto empirinio tyrimo duomenimis grįstus socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų vertinimus.

Šio straipsnio tikslas – identifikuoti stigmos apraiškas asmeniniu, struktūriniu ir visuomeniniu lygmeniu, jos poveikį Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemai, sutrikusios psichikos asmenims ir šioje srityje priimamiems politiniams sprendimams. Pristatomi 2015–2016 m. tyrimų duomenys: žiniasklaidos diskurso analizė, psichikos sveikatos centrų pacientų subjektyvaus požiūrio į gautą gydymą tyrimas ir ekspertų nuomonės apie Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemos padėtį tyrimas.Rezultatai parodė, kad paslaugų vartotojus su stigma sieja išmoktas bejėgiškumas, taikstymasis su mažesnėmis galimybėmis, stigmos suvokimas skatina atsitraukti nuo aplinkinių, neįvardyti ligos. Žiniasklaidos analizė (...) taip pat išryškino šios asmenų grupės sumenkinimo tendencijas, ribotas jų galimybes dalyvauti formuojant diskursą. Ekspertų tyrimo rezultatai atskleidė stigmos poveikį psichikos sveikatos sistemai – dominuojantys diskursai padeda palaikyti stigmos poveikį instituciniu lygmeniu. Atskirus stigmos lygmenis sieja nekonstruktyvios įveikos schemos, grindžiamos psichiatrų mėginimais išlaikyti turimą galią, sutrikusios psichikos asmenų pastangos išsaugoti privatumą, žiniasklaidos reakcija į kritiką argumentuojant visuomenės teise žinoti.Asmeninės, visuomeninės ir struktūrinės stigmos analizė leidžia suvokti stigmos reiškinio daugiasluoksniškumą, identifikuoti paraleles tarp individualių patirčių ir pesimizmu bei stereotipais persmelkto požiūrio į visą psichikos sveikatos priežiūros sistemą. (shrink)

Šios analizės tikslas yra trilypis. Visų pirma, bandoma nustatyti pagrindinius Nietzsche’s subjekto kritikos aspektus. Visų antra, bandoma identifikuoti centrinę šios kritikos funkciją. Visų trečia, bandoma interpretuoti Nietzsche’s ginamą subjektą kaip kūnišką stimulų, instinktų, ir reikmių daugialypumą. Esėje parodoma, kad standartinis subjekto problematikos Nietzsche‘s kūriniuose svarstymas nėra adekvatus. Pasak tokio svarstymo, Nietzsche atsisako subjektyvistinių mąstymo kontūrų ir pakeičia juos radikaliai nauja paaiškinamąja schema. Esėje taip pat parodoma, kad Nietzsche niekad nesiekė pateisinti atomistinės ar anarchiškos subjekto sampratos. Nietzsche siekė suprasti subjektyvybę (...) dvigubo patvirtinimo būdu – kaip valdančio stimulo ir subjekto tapsmo patvirtinimą. Tokio dvigubo patvirtinimo dėka, savastis atsiskleidžia kaip tekstas ir jo interpretacija.Esminiai žodžiai: ego, kūnas, Nietzsche, savastis, subjektas.The following analysis has a threefold task. First, it aims to identify the central aspects of Nietzsche’s critique of the subject. Secondly, it aims to identify the main function that this critique serves. And thirdly, it aims to interpret the subject Nietzsche defends and endorses in terms of a bodily multiplicity of drives, instincts and needs. The paper argues against the standard interpretation of the problematic of the subject in Nietzsche, according to which Nietzsche abandons the subjectivistic approach in favor of an entirely different explanatory framework. The paper shows that far from supporting an atomistic or an anarchic view of the subject, Nietzsche’s narrative endorses a notion of subjectivity that entails a double affirmation: the affirmation of the ruling drive of the body and of the style of the subject’s becoming. In virtue of such a double affirmation, the self discloses itself as both the text and its interpretation.Key words: body, ego, Nietzsche, multiplicity, self, subject. (shrink)

The act of “embezzlement” provided for in Article 183 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania gives rise to a number of both theoretical and practical problems. First of all, various authors do not agree whether embezzlement constitutes a substantive or formal element. In the author’s opinion, embezzlement is deemed complete when possession of the property of others is taken illegally and there is a real possibility, perceived by the perpetrator, to manage it, to use it or to (...) dispose of it or misappropriation is made of a property right, giving the perpetrator a possibility to receive other persons’ property or property benefit immediately or in the future, to treat the property of others as one’s own. That is, when a real possibility, perceived by the perpetrator, to treat the property of others as one’s own arises but not when the damage is caused. In this case, particular importance is adduced to the condition that the perpetrator must clearly perceive his/her possibility to treat the property of others as one’s own. In case such a possibility has not been perceived by the perpetrator, we cannot state that embezzlement is complete. The moment of completeness and the fact that in practice there may be cases where no real damage is caused to a legal entity when the perpetrator embezzles property of the former (see the example in footnote 15), show that the criminal act provided for in Article 183 of the Criminal Code contains a formal element. When evaluating practical problems, the article overviews two rulings of the Supreme Court of Lithuania that are of particular importance for the formation of the case-law. Before the ruling of the Supreme Court of Lithuania of 8 May 2012, this court used to formulate somewhat erroneous case-law in examining cases concerning accusations raised on the basis of Article 183 of the Criminal Code. In cases where the head (shareholder) of a company was accused of embezzlement and used all the “cashed” funds of the company only for the interests and benefit of the company, the court used to evaluate the factual circumstances of the case not as indicative of the fault of the defendant, but only as indicative of the purpose of his/her act. Even if it was determined that the perpetrator did not perceive the real possibility to treat the company’s property as his/her own and always used to regard the property which came to his/her disposal as the company’s property, the court used to qualify the perpetrator’s act as embezzlement, by reasoning that the purpose of the perpetrator’s act was not a circumstance relevant for such qualification. It can be stated that in such a manner the court failed to distinguish between the concept of purpose and the concept of fault, failed to evaluate the features of the subjective part individually, and assessed them in their entirety. Due to such a mistake, the court created an impression that the concepts of fault and purpose in the case were confused. By its ruling of 8 May 2012 the Supreme Court of Lithuania corrected those mistakes, however, its instruction to investigate whether “cashed” funds were not used “for personal needs” and whether the company suffered damage introduced a confusion into the investigation of cases of this type and their examination in court, as the concept of “personal needs” was not absolutely clear, whereas the fact of suffering damage was not necessary in order to qualify an act under Article 183 of the Criminal Code. In the author’s opinion, the Supreme Court of Lithuania should pronounce clearly that the cases where the head (shareholder) of the company has not perceived the real possibility to treat the other person’s property as his/her own will not be regarded as property embezzlement and there will be no deliberation in the person’s act. The absence of such perception would be confirmed by the fact that the perpetrator has used absolutely all “cashed” money of the legal entity only for the interest and benefit of the company. (shrink)

Laisvalaikis yra ne tik žmogiškųjų veiklų būtinoji sąlyga, bet ir galutinis jų tikslas. Jis įprastai suvokiamas kaip savitikslė kontempliacijos būsena. Tačiau toks požiūris iškelia klausimą apie visuotinį laisvalaikio prieinamumą. Aristotelio etinės ir politinės teorijos reikalauja, kad laisvalaikis būtų laikomas visuotinai praktikuojamu gyvenimo būdu, tačiau paprastiems žmonėms kontempliatyvusis laisvalaikis atrodo nepraktiškas. Šią problemą galima spręsti iš esmės dviem požiūriais: (a) laisvalaikyje įžvelgiant dvi rūšis arba (b) praplečiant semantinę laisvalaikio sąvokos aprėptį. Tačiau abu šie požiūriai susiduria su tam tikromis problemomis. Siūlau (...) naujai apibrėžti laisvalaikį kaip moralinę-psichologinę sąvoką, derančią su prielaidaujama sielos hexis būsena. Pagal tokį apibrėžimą laisvalaikis būtų traktuojamas kaip kertinė žmogiškoji būklė, atverianti galimybę spręsti visuotinio laisvalaikio prieinamumo problemą. (shrink)

Straipsnyje siekiama atskleisti, kiek įtakos švietimo funkcijoms turi visuomenės socialinė kaita. Analizuojamos tos funkcijos, kurios tapo svarbios po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, nes Lietuvai perėjus prie laisvosios rinkos, vienos aktualiausių yra švietimo funkcijos, turinčios užtikrinti švietimo prieinamumą ir socialinį teisingumą. Pagrindinis švietimo funkcijų tikslas – sušvelninti socialinę nelygybę, sumažinti skurdąir socialinę atskirtį. Straipsnio autorių nuomone, pagrindinės švietimo funkcijos, galinčios užtikrinti didesnę visuomenės homogenizaciją, yra: socializacija ir kultūrinė reprodukcija, socialinė kontrolė ir socialinė integracija.

Neretai vyresnio amžiaus žmones lyginame su jaunesniais, kalbame apie kartų atotrūkį, netgi konfliktą. Amžiaus skirtybės konstruojamos remiantis tiek besiskiriančia elgsena, tiek vertybinėmis nuostatomis. Straipsnyje mitybos įpročiai (nuostatos ir praktikos) nagrinėjami kaip viena galimų vyresniosios kartos socialinio kategorizavimo priemonių. Straipsnio tikslas dvejopas: 1) nustatyti, kaip skiriasi vyresnio ir jaunesnio amžiaus žmonių mitybos nuostatos ir praktikos ir kas labiau (jeigu) skiria jaunesniąją ir vyresniąją kartas – mitybos nuostatos ar praktikos; 2) atskleisti, ar vyresnių ir jaunesnių žmonių mitybos nuostatų ir praktikų skirtumai (...) sudaro prielaidas jų stratifikacijai pagal amžių? Tyrimo metodai – mokslinės literatūros ir empirinių duomenų (reprezentatyvaus kiekybinio tyrimo) analizė. (shrink)

Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Dworkino pastanga rasti labiau praktinę patirtį atliepiantį moralinės tiesos supratimą yra pagrįsta, jo tikslas tokį supratimą plėtoti pasiliekant moralės objektyvumo sąvoką yra problemiškas. Straipsnio tikslas – įrodyti, kad reikėtų žengti vienu žingsniu toliau nei Dworkinas ir atsisakyti pačios moralės objektyvumo sąvokos. Kadangi moralės objektyvumas pačia savo samprata oponuoja bet kokiam subjektyvumui, jis yra vidujai nesuderinamas su tokia praktinės tikrovės patirtimi, kokią mes turime kaip asmenys iš pirmojo asmens, subjektiškos, pozicijos. Kitaip tariant, Dworkino siekis (...) peraiškinti moralės objektyvumą kaip kylantį iš pirmojo asmens perspektyvos yra vidujai prieštaringas. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl ir kaip būtent moralinio tikrumo samprata galėtų žymiai adekvačiau įgyvendinti Dworkino siekį rasti labiau praktinį moralinio sprendinio ir moralinės tiesos supratimą. Ši moralinio tikrumo samprata, kaip alternatyva moraliniam objektyvumui, yra plėtojama remiantis vokiečių filosofo Roberto Spaemanno asmens ontologija. (shrink)

Neonatūralisto Josepho Rouse’o kultūrinių mokslinio žinojimo studijų filosofinė programa yra natūros ir kultūros, taip pat mokslinio ir nemokslinio žinojimo radikalios atskirties kritika, inicijuojanti autonomiško mokslo sampratos suspendavimą. Dimitrijaus Ginevo kognityvinio egzistencializmo (hermeneutinės fenomenologijos atmainos) požiūriu, kultūrinė mokslo autonomija yra pamatinis demokratijos ramstis, o natūralistinis „postmodernus“ mokslo „nuvietinimas“ vertinamas kaip kultūros ir visuomenės scientifikacijos grėsmė. Tad ginti kultūrą, visuomenę, demokratiją, o kartu ir savo teises į mokslo tyrimus yra hermeneutinio naratyvo akademinė-pilietinė priedermė. Kultūrinių mokslinio žinojimo studijų požiūriu – atvirkščiai – mokslo (...) autonomijos idėjos (modernybės naratyvo relikto) propagavimas tolygus kultūrinei mokslo stigmatizacijai, o hermeneutinė fenomenologija pati ją skatina. Straipsnio tikslas – palyginti neonatūralistinę ir hermeneutinę-fenomenologinę mokslo topologijas iš „metafilosofinės“ perspektyvos ir įvertinti jų bendradarbiavimo galimybes. (shrink)

Šiame straipsnyje analizuojamas Lietuvos jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką. Straipsnio tikslas – pateikti jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką teorines prielaidas ir aptarti pagrindinius empirinius radinius. Teorinį tyrimo modelį sudaro daugelio mikro- (individualios charakteristikos) ir makrolygmens (struktūriniai, ekonominiai pokyčiai ir kt.) sociologinių, edukologinių, vadybinių ir ekonominių požiūrių sintezė bei nacionalinis jaunimo švietimo ir darbo rinkos politikos kontekstas. Straipsnyje pristatomi reprezentatyvios jaunimo (16–29 metų amžiaus) apklausos raštu duomenys Lietuvoje. Duomenų analizei buvo taikyti faktorinės, klasterinės analizės (...) metodai, T testas ir kt. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad sėkmingam jaunimo perėjimui iš švietimo sistemos į darbo rinką yra labai svarbi praktika (profesinės veiklos) studijų metu bei adaptacija pirmajame darbe. (shrink)

Lietuva išsiskiria vienais aukščiausių ištuokų rodiklių ES, kurie su nedideliais svyravimais iš esmės nekinta jau daugiau nei tris dešimtmečius. Nors skyrybos gana dažnos, beveik nėra tyrimų, nagrinėjančių ištuokų socialinį mechanizmą. Šio straipsnio tikslas – remiantis tiksliausia populiacijos lygmens, o ne atrankinių tyrimų informacija, atskleisti individo socialinių ekonominių išteklių įtaką ištuokos rizikai Lietuvoje. Pristatomas tyrimas* yra išskirtinis dėl savo empirinio šaltinio – 2001 m. gyventojų surašymo ir pirmųjų santuokų ir ištuokų registrų duomenų jungtinės bazės, kuri teikia informaciją apie visus susituokusius (...) Lietuvos gyventojus. Nagrinėjama, kaip išsilavinimas ir užimtumo statusas modeliuoja skyrybų riziką vyrų ir moterų subpopuliacijose, kontroliuoja daugelį socialinių demografinių individualių ir partnerystės veiksnių. Tyrimas atskleidė, jog menki socialiniai ekonominiai ištekliai vyrams yra susiję su didesne skyrybų rizika, moterims žemas išsilavinimas mažina santuokos stabilumą, o užimtumo statusas neturi vienareikšmiško poveikio. (shrink)

Algis Mickiinas savo straipsnyje svarsto moder- niojo mokslo ir filosofijos ivykdytq tikroves "su- skliaudimo" judesi, leidusi semiotikams ir dekonst- rukcininkarns teigti kalbq arba diskursq esant pirmi- ne ir svarbiausia galios forma, pasirei3banEia visose 2mogiSkojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant 3i "suskliaudimq" atverti ypa- tingas struktiiras, "kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, ta&au yra esmingiausiy miisy modemiojo hojimo modalumy pamatas". Autorius teigia, jog wenamasis pasaulis - morfologiSkai kon- stituoty ir intuityviai suvokiarny ivykiy ir objekty pa- saulis (...) - yra suskliaudiiamas mokslinio skepsio, o pa- grindu laikoma transcendentine ir homogeniika tik- rove neatsiveria pojiiEiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus as- pekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali biiti arti- kuliuota horizontaliai, nuosekliavienalaypte progre-sija, remiantis savo paEios vidinemis taisyklemis. Ji neturi jokio biitino rySio su transcendentine homo- geni3ka tikrove; Sis rySys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti forrnaliai kon- stituoti metodai. Sitoks arbitralus teorinio-metodo- loginio formalizmo ir w e n a m o pasaulio rySys Mic- kiinui leidiia interpretuoti modernyji progresq kaip autoreferentiSkq, subjekto n e t u ~ t j reiskini, kaip ar- bitraly riby nepaisymq, ir moderniqjq galiq kaip de- centralizuotq atsakomybq, kaip "galiq be priehties", kuriq palaiko ir maitina beribes formaliy ir materia- liy konstrukcijy galimybb. 'Ibks visur i3plitqs bet kobo veiksmo arbitralumo ir riby nebuvimo pojiitis ir yra, anot autoriaus, niidienos humanizmo krizes esme. Raktiniai ZodZiai: fenomenologija, swkliaudi- mas, gyvenamasis pasaulis, teorinis-metodologinis f o m l ~. (shrink)

Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, teigiančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie klaidų (...) formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai. (shrink)

Psichologizmas yra loginių ir psichologinių terminų reikšmių tapatinimas. Husserlio Prolegomenai yra žymiausias psichologizmą kritikuojantis tekstas. Iki šiol buvo atviras klausimas, kas būtent juose įrodyta. Šio straipsnio tikslas yra į jį atsakyti. Pagrindinis straipsnyje ginamas teiginys yra toks: Prolegomenuose Husserlis įrodė, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas, bet neįrodė reliatyvizmo ar psichologizmo klaidingumo, nes jis neįrodė, kad reliatyvizmas save paneigia. Pirmiausia nagrinėjami du kartais Husserliui priskiriami įrodymai: paremtasis prielaida, kad logika yra normatyvi, ir paremtasis prielaida, kad psichologija remiasi logika. (...) Tvirtinama, kad jie nesuderinami su logikos samprata Prolegomenuose. Tuomet nagrinėjami likę įrodymai ir parodoma, kaip iš jų plaukia, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas. Galiausiai nagrinėjamas įrodymas, kad reliatyvizmas save paneigia vienu ar kitu būdu: ar savaime, ar tuomet, kai yra išreiškiamas, ar tada, kai įrodinėjamas kitam. Teigiama, kad reliatyvizmo klaidingumas juo neįrodytas. Straipsnio išvados reikšmingos bet kokiam logiką reliatyvizuojančiam požiūriui. (shrink)

Fenomenologinė refleksija gali parodyti kiek „Aš esu ten“ kaip faktiškumas yra esmiškai koreliuotas su pasaulio horizontu ir šis „Aš esu ten“ nėra jokia esybė pasaulyje. Tai reiškia, kad savastis kaip pastovumas kisme nėra esybės tęstinumas laike ir jos tikslas nėra laikiška determinacija. Tačiau kaip temporalizacija ji gali suponuoti laikišką determinaciją. Lingvistiniai įpročiai gali mus versti ieškoti laikiškų apibrėžčių. Kaip pastebėjo Husserlis, lingvistinė artikuliacija veda prie ontifikacijos ir todėl reikalauja atnaujinto epoche atlikimo. Epoche naudojama siekiant parodyti, jog savastis nėra kažkas, (...) kas egzistuoja kaip esybė pasaulyje. Tokia fenomenologija gali atskleisti refleksijos ir jos konstituotos dialektikos ribas. Kalba absoliutina refleksiją veikiančią su ontifikuotų konceptų pagalba. Tai negali panaikinti transcendentalios iliuzijos apie prieštaringas apibrėžtis, nes įtraukta į kalbą reflektyvi mintis yra dialektikos šaltinis. Šiame lygmenyje sprendimai negalimi. Genetinės fenomenologijos analizė skirta pirminiam transcendentalaus gyvenimo funkcionavimui yra retrogresija į dialektikos pagrindus ir į iki-dialektinio gyvenimo pasireiškimą. Esminiai žodžiai: fenomenologija, dialektika, epoche, Husserlis, Kantas.Phenomenological reflection can show to what extent the “I am there” as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the “I am there” is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as a continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is a retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life.Key words: phenomenology, dialectics, epoche, Husserl, Kant. (shrink)

In this article the author analyses specific reservations that are being done to the international documents for the protection of human rights and whether Vienna Convention on the Law of the Treaties applies to those human rights treaties or not. Also, the author analyses if reservations, which are incompatible with object and purpose of the treaty, can be done or not and what consequences they might bring. For this reason the author describes the practice of the state members under the (...) Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination against Women and International Covenant on Civil and Political Rights. These treaties were chosen not only because they laid down the most significant principles of the protection of human rights, but also due to the great number of reservations made to the fundamental provisions of these treaties. The importance of the topic is that in the human rights treaties the implementation of Vienna Convention on the Law of Treaties provisions on reservations brings several issues, even though on theoretical level the regulation of reservations seems unproblematic. Firstly, there is a major group of states (especially Islamic countries, which base their explanation on the incompatibility with Islamic law), which want to become parties to the treaties that protect human rights and make reservations to fundamental provisions of them at the same time. Secondly, the state parties that make objections to the reservations have to decide if the reservation is compatible with the object and purpose of the treaty or not. The regulation that is laid down in Vienna Convention on the Law of Treaties creates difficulties for the state parties and withdrawal of reservations seems to be more problematic in reality than it is in theory. In order to find the solutions for the above mentioned issues, the author analyses whether the Vienna Convention on the Law of the Treaties regime works properly within the mechanism of making reservations to the human rights treaties or not, what reservations should be kept invalid under the human rights treaties and what could be the solutions for the most effective protection from the invalid reservations that address fundamental rights of human beings in the human rights law. (shrink)

Whilst the Charter of Fundamental Rights of the European Union, which became part of binding primary EU law on 1 December 2009, constitutes an important codification and clarification of fundamental rights as they exist in the European Union, the field of application of the Charter is limited in a significant way: the Charter only applies when EU law is at stake. When national courts and authorities in the EU Member States are confronted with problems of purely national law, they are (...) not obliged to apply the Charter but should instead rely on the national constitutional Bill of Rights as well as the international human rights instruments which are binding on the Member State in question. The borderline between EU law and national law is not always easy to establish in a concrete case. This article discusses theoretical and practical problems arising out of the application and interpretation of Article 51(1) of the Charter, according to which the Charter is addressed to the Member States ‘only when they are implementing Union law’. It is suggested to adopt a pragmatic case-by-case approach, asking oneself if there is another norm of Union law than a Charter provision which is directly relevant to a case in concreto. If the answer is yes, also the Charter should be applied, supposing that there is a Charter provision which could influence the outcome of the case. If the answer is in the negative, national courts and authorities are only obliged to apply national law, including the constitutional Bill of Rights and the international human rights obligations of the Member State concerned. (shrink)

The article deals with the question whether a state might be held liable for the infringement of constitutional law if its national court of last instance violates the obligation to make a reference for a preliminary ruling to the Court of Justice of the European Union under the conditions laid down in Article 267 of the Treaty on the Functioning of the European Union and developed in the case-law of the Court. Relying on the well-established practice of the European Court (...) of Human Rights, which accepts that in theory an arbitrary decision not to refer a question for a preliminary ruling could infringe the right to a fair trial established in the ECHR, the author analyses whether constitutional courts of Germany, Czech Republic, Spain and Lithuania have elaborated the equivalent practice and if so, whether they have established any specific criteria that national courts are required to bring into play in order to substantiate the decision not to refer. (shrink)

The article analyses information exchange agreements between competitors. The article aims to reveal the cases where the exchange of information between competitors might be considered as a prohibited agreement, violating Article 101 of the Treaty on the Functioning of the European Union or Article 5 of the Law of the Republic of Lithuania on Competition. The article analyses the legal nature of the information exchange agreements between competitors, with utmost regard to the criteria, according to which an agreement on the (...) exchange of information could be acknowledged as prohibited or violating the rules of competition law. In the article it is presumed that information exchange agreements do not aim at restricting competition, however in certain cases they might have the effect of restriction of competition. (shrink)