Abstract

Neonatūralisto Josepho Rouse’o kultūrinių mokslinio žinojimo studijų filosofinė programa yra natūros ir kultūros, taip pat mokslinio ir nemokslinio žinojimo radikalios atskirties kritika, inicijuojanti autonomiško mokslo sampratos suspendavimą. Dimitrijaus Ginevo kognityvinio egzistencializmo (hermeneutinės fenomenologijos atmainos) požiūriu, kultūrinė mokslo autonomija yra pamatinis demokratijos ramstis, o natūralistinis „postmodernus“ mokslo „nuvietinimas“ vertinamas kaip kultūros ir visuomenės scientifikacijos grėsmė. Tad ginti kultūrą, visuomenę, demokratiją, o kartu ir savo teises į mokslo tyrimus yra hermeneutinio naratyvo akademinė-pilietinė priedermė. Kultūrinių mokslinio žinojimo studijų požiūriu – atvirkščiai – mokslo autonomijos idėjos (modernybės naratyvo relikto) propagavimas tolygus kultūrinei mokslo stigmatizacijai, o hermeneutinė fenomenologija pati ją skatina. Straipsnio tikslas – palyginti neonatūralistinę ir hermeneutinę-fenomenologinę mokslo topologijas iš „metafilosofinės“ perspektyvos ir įvertinti jų bendradarbiavimo galimybes.