Abstract

Straipsnyje kritikuojamas 68-ame „Problemø“ numeryje skelbtas J. Èiurlionio teiginys, kad matematiniai Zenono Elëjieèio aporijos sprendimai „remiasi klaidinga implikacine prielaida“. Pirma, logikosdësniai nedraudþia ið klaidingø teiginiø pagrástai iðvesti teisingus teiginius, todël prielaidos klaidingumas neuþtikrina iðvados klaidingumo. Antra, minimos implikacijos antecedento loginæ reikðmæ lemiaempirinis faktas, todël net jei implikacijos konsekventas bûtinai klaidingas, implikacija yra loginiupoþiûriu atsitiktinë. Treèia, implikacijos konsekventas gali bûti interpretuojamas dvejopai. Viena interpretacija padaro já nomologiðkai bûtinai klaidingà, bet nerelevantiðkà Zenono aporijai; kita interpretacija padaro teiginá relevantiðkà, bet nebûtinai klaidingà. Taigi nëra jokio pagrindo manyti, kad implikacinë prielaida, kuria, Èiulionio teigimu, remiasi matematiniai Zenono Elëjieèio aporijos sprendimai, yra klaidinga.Pagrindiniai þodþiai: Achilo ir vëþlio aporija, tapatumo sàlygos, aporijø sprendimai